– Norėjau pradėti nuo Jūsų vardo. Ar Šarūnu Jus pavadino ne krepšininko Marčiulionio garbei?
– Neklystat. Iš pirmo karto pataikėt.
– Gal tėtis pirmas ir krepšinio kamuolį davė Jums į rankas?
– Tėtis pats Obelių „Šviesoje“ žaidė, tai aš nuo mažų dienų iš paskos visur sekiojau, kartu važiavau į varžybas. Atsimenu, ant komandos suoliuko rasdavo vietos ir man atsisėsti. Nuo mažų dienų augau su komanda.
– Ar tėtis dabar dažnai žiūri Jūsų rungtynes? Gal ir pastabų duoda?
– Pastabų iš jo daugiausia sulaukdavau paauglystėje, sporto mokyklos laikais, tuo laiku, kai teko ir kartu vienoje komandoje žaisti. Vieną sezoną abu žaidėme Obelių „Šviesos“ komandoje. Bet dabar ką nors pasako nebent tada, kai pamato, kad tikrai kažką ne taip darau. Bet šiaip tokių smulkių pastabų jau nebeduoda, nes ir man jau nemažai metų, senokai profesionaliai sportuoju, jau pats galiu spręsti, kas gerai ir kas blogai.
– Kas buvo Jūsų pirmas tikras treneris?
– Pirmasis dar nuo mažų dienų buvo Romas Kundelis, kuris treniravo ir tėtį. Mokykloje kūno kultūros mokytojas Žilvinas Misiūnas, kuris pats žaidė Obelių „Šviesoje“ ir treniravo mokyklos komandą. Tada mes įveikdavom ir Rokiškio komandas. Kaip mažo miestelio komandai tai buvo jau didelis pasiekimas.
– Vaikai labai dažnai blaškosi: imasi vienos sporto šakos, kitos, kartais į menus ar kitas sritis pasiduoda. O Jums niekada nesinorėjo mesti krepšinį?
– Ne, mesti tikrai nesinorėjo niekada. Smagiausia turbūt buvo, kad visa bendruomenė labai mylėjo krepšinį, smarkiai palaikydavom savo miestelio komandą, net autobusais važiuodavom į rungtynes palaikyti savų. Turbūt tas entuziazmas nuo mažens ir įkvėpė. Net nebuvo jokių minčių, kad gyvenimas pakryptų kažkur kitur.
– Mačiau ir socialiniuose tinkluose, kad net Jūsų pusseserė skundėsi, jog vaikystėje, paauglystėje labai norėjo su Jumis žaisti, bendrauti, o Jūs lakstydavot sau su smėlio maišeliais ant kojų…
– Vaikystėje vasarą dažnai kartu su ja važiuodavom pas močiutę ir ten leisdavom laiką. Ten irgi daug lakstydavau, mėtydavau į krepšį, o mergaitės nesuprasdavo, kodėl ne su jomis žaidžiu, o išeinu lakstyti į lauką…
Daugiau GR laikraštyje
E. Daugnoros ir 15min.lt nuotr.
