Rokiškį sukrėtė skaudi žinia. Šiąnakt mirė Rokiškio J. Tumo – Vaižganto gimnazijos direktorius, buvęs rajono meras Gediminas Matiekus. Rugpjūčio mėnesį jam suėjo 53 metai.
„Vienintelis toks, asmenybė, mums šokas, negalime patikėti, negali to būti…“, – nuo pat ryto rokiškėnai, mokiniai, mokytojai, pažįstami dalijosi skaudžia žinia. Su „Gimtuoju…“ daug metų jį siejo graži draugystė, nebuvo temos apie švietimą, mokinius, kurios jis nežinotų ir nekomentuotų. Būta daugybė interviu ir diskusijų. Daugiau apie tai – šeštadienio „Gimtajame…“. Didžiausia užuojauta šeimai nuo viso redakcijos kolektyvo.
Apie Gediminą kalba draugai, mokiniai, kolegos
Eimutis Mališauskas
Draugas, kolega, Jūžintų Juozo Otto Širvydo pagrindinės mokyklos direktorius
Nedaug žmonių, kuriuos gali vadinti draugais iš didžiosios raidės. Didžiavausi juo ir kaip kolega. Plataus, nestandartinio mąstymo žmogumi. Jei man darbe kildavo kokių klausimų – tiek visko dabar pridaro Švietimo ir mokslo ministerija – vienas iš žmonių, kuriems pirma skambindavau – Gediminas. Visuomet sulaukdavau patarimo.
Kai pradėjau dirbti Jūžintuose, jis buvo inspektorius. Jau tada nueidavau pas jį ir gaudavau tiesų patarimą. Ne kokį aukštom frazėm, bet paprastą. Jis buvo visapusiška asmenybė, geras vadovas. Manau, tokių Lietuvoje – vos vienas kitas. Ir kaip šeimos galva labai rūpinosi savo šeima ir vaikais, kuriais didžiavosi. Šiomis dienomis labai laukė anūko – jo neišvys. Bet gal Dievas jam iš viršaus parodys… Gediminas nėra pasakęs žodžio „ne“. Rokiškio rajono švietimo bendruomenė neteko gero švietimo stratego ir ypatingo žmogaus. Kai sužinojau apie jo mirtį, aviausi batus, ruošiausi eiti – staiga pajutau, kaip tankiai pradėjo plakti širdis, ir vėl prisėdau.
Reda Kiselytė
Juozo Tumo-Vaižganto „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
Kai ko nespėjau jo paklausti. Labai seniai, kai dar dirbo Švietimo skyriuje inspektoriumi, žavėjosi bibliotekininkės Stafenijos Bliudžiūtės nuoširdžiu darbu ir dar tuomet, kai aš gimnazijoje nedirbau, nuolat pabrėždavo, kad norėtų turėti tokią bibliotekininkę. Man širdies kampelyje visuomet kirbėdavo paklausti, ar nenuvyliau jo lūkesčių. Bet taip ir nepaklausiau… Prisimenu neseną epizodą, kai jis buvo susitikęs su gimnazijai knygų dovanojusiu kunigu Justu Jasėnu. Mes planavom, kokį jam suvenyrą įteikti ar siurprizą padaryti atsidėkojant. Kai mūsų biblioteka dalyvavo viename projekte, čia lankėsi daug žinomų Lietuvos žmonių. Direktorius taip artimai su jais bendravo, kad atrodė, lyg būtų pažįstamas nuo gimimo.
Jis buvo darbštus, tolerantiškas ir teisingas, išmintingas, kupinas naujų idėjų ir sumanymų. Mes gimnazijoje supratome jo mintis iš žvilgsnio, balso intonacijos. Jis be galo mylėjo savo šeimą, kolegas, darbą, o, svarbiausia, – gyvenimą.
Mingaila Rastenis
Mokytojas lituanistas
Labai gerai pažinojau šitą žmogų. Žinia mane išmušė iš vėžių. Apie Gedimino mirtį sužinojau pakeliui į Rokiškį. Sukrėstas stovėjau pakelėj gal penkiolika minučių. Iš karto paskambinau Irenai (žmonai – aut. past.), kad nebėra Gedimino. Labai šilto, paprasto ir gero žmogaus, talentingo vadovo. Kur bedirbo – ar meru, ar direktoriumi, iš jo negalėjai atimti vieno dalyko – mokėjimo bendrauti ir paprastumo. Dabar negaliu kalbėti, jaudinuosi, man trūksta žodžių, kodėl likimas būna negailestingas žmonėms, kurių labai reikia. Žodžiai nebetenka prasmės. Tokiom akimirkom viską permąstai, pergalvoji. Kodėl visi negali būti tokie, koks buvo jis. Nors sakoma, kad apie mirusius tik gerai, apie Gediminą, ir apie gyvą, ir apie mirusį, negalėtum pasakyti blogo. Nerasčiau tame žmoguje jokių minusų. Jo, kaip šeimos žmogaus, nežinau, bet iš tikrųjų nepaprastai liūdna. Tik nežinau, kur dėtis nuo tų blogų žinių. Savas, artimas. Būdamas inspektoriumi jis vizitavo mano pamokas. „Aš tau, Mingaila, neturiu ką pasakyti“, – po tų vizitų nuoširdžiai kalbėdavomės. Tai ir aš dabar, kai likimas toks neteisingas, nežinau ką sakyti…
Monika Juknienė
39-os laidos abiturientė
Direktorius buvo išskirtinis žmogus, kuris ilgus metus vadovavo įstaigai ir labai rūpinosi burti visą jos bendruomenę – ne tik mokytojus, bet ir moksleivius, jų tėvus. Pamenu, kartą organizavome šventę, atrodo, dvyliktokų šimtadienį. Pasirodymui reikėjo pačios geriausios biuro kėdės, kurią galima rasti mokykloje. Na, o kur daugiau ją rasi, jei ne mokyklos vadovo kabinete. Su pora bendraklasių sugužėjome į kabinetą: „Direktoriau, šimtadienį organizuojam. Mums pasirodymui reikia Jūsų kėdės!“ Jis pažiūrėjo į mus, į savo kėdę, patylėjo, šyptelėjo ir paklausė: „Nunešti į aktų salę?“ Taip jį ir atsiminsiu – kaip visada besišypsantį, išskirtinį žmogų, kuris siekė, kad mokyklos bendruomenėje visi jaustųsi gerai.
Negaliu sulaikyti ašarų verkiu tarytum būtų miręs artimas žmogus.Tačiau negaliu sakyti svetimas, nes mokino mano vaikus, direktorius buvo.Gerbė jį ne tik suaugę bet ir mokiniai nes mokėjo šiltai bendrauti,išklausyti,nerėkė,nesibardavo,įsiklausydavo į kiekvieno problemą. Be galo tolerantiškas.Mokiniai jo nebijojo kad va direktorius ateina,o pasijusdavo ypatingai galėdami pasisveikinti. Kas turėjo laimės JĮ pažinoti ir bendrauti visada prisiminsim jo giedrą ramų veidą, lengvą šypseną, tokią nepaaiškinamą šilumą, tyrumą ir šviesą kuri sklido nuo jo pačio. Tai buvo charizmatiškas žmogus ,kurio neįmanoma pamiršti, kurio vien dalyvavimas suteikdavo atrodo didesnės ir svaresnės prasmės visame kame. Gaila kad taip anksti Dievulis pasiėmė JĮ pas save. Matyt ir… Skaityti daugiau »