Kadangi Tavo Tėvą, jaunąjį girininką Mykolą Glemžą, valdžia siųsdavo dirbti vis į kitą Lietuvos vietovę, Tu pradžios mokyklą pradėjai lankyti Šiauliuose, o ją baigei – Pandėlyje. Po to mokslus tęsei Rokiškio gimnazijoje, o paskutinius dvejus metus mokeisi Kupiškio gimnazijoje. Čia kaip žiedas išsiskleidė ir Tavo poetinis talentas. Tačiau 1944-ųjų įvykiai Lietuvoje, antrą kartą į Lietuvą įsiveržusi sovietinė armija Tave įsuko į karo ir pokario įvykių verpetą. Dalis Tavo klasės draugų tada dingo be žinios, dalis pabėgo į Vakarus. Tavo krikštatėvis Jonas Glemža ir Tave kalbino su jų šeima trauktis iš Lietuvos, rinktis studijas Europoje, bet Tu tvirtai pasakei liksianti čia, Lietuvoje, ir įstojai į Kauno universitetą, Filologijos fakultetą studijuoti literatūros, o dailės – Kauno taikomosios dailės institute. Gyvenimo pamokų Tu mokeisi iš tėvo pusbrolio Jono Glemžos visos šeimos ir Kauno rezistentų, su kuriais užmezgei ryšį, ruošei partizanams reikalingus dokumentus, pasus, bendravai ir su tėviškėje prieš okupantus kovojančiais miško broliais, nes 1944-aisiais jaunuoliai, nenorėdami būti pagauti ir įtraukti kariauti už svetimos kariuomenės interesus, bėgo į miškus, jungėsi į partizaninius junginius, kad pasipriešintų okupacinei valdžiai, kad sutrukdytų trėmimą į Sibirą, stabdytų žemės nacionalizavimą, varymą į kolūkius, sovietinės ideologijos skleidimą.
Kol mokeisi Kaune, 1945-ųjų gruodį saugumas areštavo Tavo tėvą ir uždarė į Panevėžio kalėjimą, o po trijų mėnesių be teismo jį išvežė į lagerį Komijoje. Po dvejų metų motiną su penkeriais metais už Tave jaunesne sesute Dalia ir dar jaunesniais Tavo broliukais Juozu ir Liudviku gyvuliniu vagonu ištrėmė į Irkucko srities Talcinskij miško pramonės ūkį.
Saugumiečiams sekant kiekvieną Tavo žingsnį, jautei, kad Kaune pasilikti nebegali. 1947-ųjų pavasarį nutraukei studijas ir pabėgai iš Kauno į tėviškę pas pažįstamus partizanus, kur kovojo ir trys broliai Bulovai. Vyriausias iš jų – Juozas Bulovas – slapyvardžiu Iksas ir Nežinomasis – tapo Tavo vyru. Sutuokė Jus Alizavos klebonas Juozas Merkys klojime be puošnaus nuotakos rūbo, be vaišių, su revolveriu ant peties. Ir išpažintį abu atlikote ne bažnyčioje, o ant to paties klojimo „balkio“.
Tada Jūs abu buvote labai jauni, veržlūs, kovingi, kupini idealų ir svajonių, noro apginti Lietuvos Nepriklausomybę, ištroškę mylėti ir būti mylimi. Bet okupantas kruvinais kerzais sutrypė visus Jūsų lūkesčius ir svajones.
…čia viską užgriuvo kaip mūras / Toksai didelis, žudantis vargas, – tu tada rašei viename iš eilėraščių.
Iš Tavęs, narsioji didvyre Diana, okupantas iš Rusijos atėmė viską – tėvą, motiną, sesutę ir broliukus, Tėviškę – tėvų namus, jų žemę, jų visą užgyventą gėrį, galimybę Tau užbaigti studijas, ir Jūsų abiejų su Juozu brangiausią turtą – dukrytę Jonę. Net palaidoti savo pirmagimės Tau nebuvo leista. Ją Glemžų šeimos kape slapta užkasė Jono Glemžos tarnaitė. O Tavo, kaip MOTINOS, skausmas ir kančia išsiliejo šia rimuota rauda –
Mano dievas užmerkė akis ir sunėrė rankas ant krūtinės.
Ant rubino širdies ilsis pirštai jo trapūs, šventi.
Kam melsiuosi šiąnakt aš altoriaus laiptus apkabinus –
Mano dievas užmerkė akis, ir tamsa taip sunki, taip sunki…
Ta tamsa sietina ir su motinos neviltimi, su šia tragedija, ir su visa nuožmiąja okupacija ir pasipriešinimo kovų dramatizmu.
Poezija buvo Tavo gyvenimo savastis. Nuo mokyklos suolo kūrei eiles. Brendai kaip poetė neoromantikė, kaip ir kiti Kauno universiteto studentai, poetai neormantikai, kaip ir išeivis Jonas Aistis, partizanus rėmęs ir už tai lageryje kalėjęs Antanas Miškinis ar išdavikė Salomėja Nėris. Skiriamasis neoromantizmo bruožas buvo idealizmas, kuris skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadinti viltį. Ir dar Tavo poezija priskiriama slaptajai, rezistencinei kūrybai. Ji buvo parašyta bunkeryje, prie žibalinės lempos, žvakės, ant kelmo miške… Ji liudija laiko siaubą, žmogaus kančias ir neviltį.
Tavo eilėraščiai, surinkti iš blanknotėlių, mokyklinių sąsiuvinių, išsaugotų artimųjų ir draugų, tik 1994-aisiais buvo išleisti Vilniuje, Mokslo ir enciklopedijų leidykloje. Knygos „Mes mokėsim numirti“ antraštė liudija Laisvės gynėjų ryžtą kovoti iki paskutinės kulkos, gyviems nepasiduoti priešui, neišduoti nei kovos bendražygių, nei Laisvės idėjos.
Tamsos ir šviesos opozicija ypač ryški Tavo eilėraštyje „Nebūk, nebūk, tu mums per daug žiaurus likime“. Nors „diena graži“ ir „taip gražus dangus!“, bet kovotojo širdyje „tamsusis (pats beviltiškiausias) nujautimas (spėjimas), / Kad gal mirtis čia pat ir taip toli namai!“ (Ne vien pastatas-namai, bet ir negrįžtamai prarasta buvusi saugi būtis.) Subjektas susitaikęs su neišvengiamybe (juk visi miršta): „Te dulkės mus uždengs, te smiltis lakioji / Ir plėnys pelenų mus išnešios, tegu!“ ir meldžia Aukščiausiąjį (ar likimą) suteikti viltį-tikėjimą „į ateities rytojų“ dar pagyvent „be baimės ir ramiai“ , be okupanto, ir patirti didelę žmonišką laimę, ramaus gyvenimo pilnatvę:
Mažoj trobelėj būt tarp pievų ir arimų
Ir spindesį mylėt negęstančių akių…
Subjektas jaučia atsakomybę, jis kupinas ryžto, jis prisiekia neišduoti protėvių idealų:
Mes ginsim žemę šią, kaip protėviai ją gynė
Ir saulės kupini nueisim į kapus. – Nušviestomis sielomis, kaip šaltinio vanduo tyri ir nekalti.
Šviesos ir tamsos kontrasto principu perpinta ir Tavo eilėraščio „Ateina naktys, nemigu dainuojančios ir gilios“ vizija. Dominuoja naktis, kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, o šiuo atveju ir gilių apmąstymų, sielvarto laikas, ir tamsos metas. „Ten“, už lango, žėri žvaigždės (nepasiekiamos viltys), kvepia žiedai, o šiapus lango „naktin žiūri akys mirusios“, atspindinčios ir pažeistos sielos procesus, begalinę kančią genijaus, kuriančio šedevrą: „Paliečia drobę pirštai virpantys (iš nerimo, gėlos) ir tylūs (nebylūs)“ „Ir – kruvina tiesa – mintis negimusi / jau pasmerkta tamsos šešėliuos mirt.“, nes kūrinys turbūt bus sutryptas purvinų okupanto batų. (Tekstas primena ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurio kūrybą Tu tikrai pažinai, drobę “Tiesa”, kurios tamsaus fono svarbiausi akcentai: žvakės liepsnos apšviestas veidas ir žemyn krintantys apsvilusiais sparnais angelėliai – tyrųjų ir nekaltųjų simbolis.)
Ne kartą Laisvės gynėjus ir Tave užklupdavo nevilties akimirkos, kai „…sielvarto juoda dalia vėl prašneka jausmais“, bet ir tada rasdavote dvasinės stiprybės tęsti kovą ir siekti užsibrėžto tikslo:
Neišsiduosime niekad, kaip baisiai kartais liūdna,
Kad tų dienų, tarsi žirgų, jau nieks nesuturės.
…Norėtųs eit, norėtųs verkt, tamsioj nakty ištirpt…
„Ar sugrąžins?“
Dar tvirtesnė partizanų valia ir ryžtas tesėti duotą priesaikos žodį, dvasinė tvirtybė atsiskleidžia eilėraštyje „Vadui“:
Jau daugel kartų išeities nebuvo
Iš padėties – beširdės ir piktos,
Ir jau ne vienas iš mūs tarpo griuvo
Ant žemės ginamos – mums taip brangios, gimtos.
Bet nė vienam iš mūs viltis negeso,
Nė vieno mūs negąsdino naktis.-
Pro cigaretės dūmą žydrą, retą
Matau pavargusias, bet degančias akis.
Pražūtinga, jei Tavo kely pasipainioja išdavikas, skundikas. Kaip sakė senovės romėnų istorikas Tacitas, „išdavikų neapkenčia netgi tie, kuriems jie pasitarnauja“.
Regioniniame archyve vieną tokį skundą ir suradau – anonimas rašė:
Norėčiau pranešti apie apie vieną studentę Glemžaitę Romualdą, atostogaujančią nuo vasario 16. Tai yra viena aktyviausių LLA narių, ėjusi tenai jaunesniosios sekretorės pareigas. (LLA, arba Lietuvos Laisvės Armija, buvo slapta tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi politinėmis, diplomatinėmis ir karinėmis pajėgomis atgauti Lietuvos Nepriklausomybę, vėliau įsiliejusi į Lietuvos Laisvės kovų sąjūdį.) Ji dirbo ten Margaritos Daugirdaitės vardu, todėl tokia kaip Glemžaitė nėra žinoma. Kaune ji buvo sekama, todėl iš miesto pasitraukė. Dabar palaiko glaudžius ryšius su banditais ir turi jų sąrašus bei tų kiemų, į kuriuos banditai apsilanko… Naktį tarp šeštadienio ir sekmadienio ji tikrai bus namuose Palevėnėlės dvare. Jeigu jūs ją paimtumėte. Turėtumėte nemaža naudos ir pabaigtumėte naikinti tą tarybinės tėvynės piktžolę – banditus… .Aš, būdamas tarybinės tėvynės sūnus ir bolševikas, pranešu jums norėdamas padėti.“ (parašas neįskaitomas)
„Išdavikai, amžinai pasmerkti vaikščioti su Kaino ženklu kaktoje, tebūna kalbančiojo ir visos tautos prakeikti“, – rašei Tu eilėraštyje „Išdavikui“:
O tu eik, o tu eik ir negrįžki,
Tu sutirpk prakeiksme kaip šešėlis.
Lai nutrins juodą dėmę užtiškusią
Nuo Tėvynės šviesi saulė kėlus.
Vargas tautai, kuri nebrangina Laisvės, vargas išgamai, pardavusiam Tėvynę ir Jos gynėjus.
Net BŪTIES TAMSOJE, mirtininko kelyje Tavo eilėraščių žmogui švietė Meilės, Dievo ir ATGIMIMO Vilties ŠVIESA.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią…
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai ,verkdami gimtą žemę bučiuos…..
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.
„Mes mokėsim numirt II“
Šis Jūsų ryžtas buvo tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, teikęs stiprybės laimėti kovą už Laisvę ir Tiesą, jis stiprino kiekvieno Valią, Tikėjimą ir nenužudomą Viltį, Drąsą dėl idealų negailėti net gyvybės.
Tu, karžyge Diana, mums esi ir amžinai būsi fizinės ištvermės ir dvasinės stiprybės, pareigingumo, krikščioniško atlaidumo, patriotiškumo, tikėjimo pergale ir NEPRIKLAUSOMYBĖS SUSIGRĄŽINIMU pavyzdys. Tik Tavo ir Tavo bendražygių dėka pasaulis pamatė, kad buvo ginklu priešintasi sovietų okupacijai. Tik Jūsų, partizanai, dėka šiandien esame laisvi, kalbame lietuviškai, turime savąją istoriją, kalbą, papročius, tradicijas, vertybių sampratą. Budėkime ir mes, saugokime Lietuvos Laisvę nuo vis aktyvėjančio, nenuspėjamo, žiauraus okupanto iš Maskvos, nuo melo, šmeižto ir propagandos.
Dedikacija Dianai Glemžaitei, žuvusiai Plunksnočių šile
Tyli žemė. Tyli aukštos pušys.
Tyli vandenys… O gal tik mes kurti?
Gal jų žodžiai garsesni už tylą?
Gal jie žino, kur kauleliai užkasti?
Tų, kurie mylėjo Tiesą, Laisvę,
Kurie drąsiai žvelgė mirčiai į akis…
Jų vardus čia skaito žilas miškas,
Į jų šerdis įsigėrus atmintis.
Pagerbti visų partizanų į Dianos Glemžaitės-Bulovienės šimtmetį atvyko daug garbių svečių, o svarbiausia – visa mūsų ateities Viltis – JAUNIMAS. Renginį ruošė ir jį vedė mokytojos Eglė Glemžienė, Rima Žėkienė ir Pandėlio gimnazijos ateitininkai. Projektą „Mes mokėsim numirti“ finansavo Rokiškio rajono savivaldybė.
Irena JUODELYTĖ-VARNIENĖ
