Tarsi kosmose arba tirštame rūke
„Jai išsivystė būklė, kuri nėštumo metu pasitaiko ypač retai. Dėl staiga užsitrombavusių pacientės kepenų kraujagyslių sutriko šio organo kraujotaka, jai išryškėjo pilvo skausmai, staiga susikaupė didelis skysčio kiekis pilvo ertmėje (ascitas), kuris išplito į kojas – sukėlė tinimus ir skausmus. Pacientai, kurie laukia kepenų transplantacijos, pajunta tokius lėtinius procesus, o Tomai jie prasidėjo ūmiai, – pasakojo Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologė Gabrielė Milaknytė. Gydytojų teigimu, jei žmogaus kepenys nefunkcionuoja, jo pojūčiai gali būti tokie: vangumas, mieguistumas kartu su euforijos bangomis. „Sveikiems žmonėms sunku šiuos pojūčius įsivaizduoti. Pacientai yra tarsi „kosmose arba tirštame rūke“ – ne visada gali adekvačiai reaguoti į aplinką. Tomos būklė buvo banguojanti: nuo labai blogos iki šiek tiek pagerėjusios, nuotaikos taip pat – tai euforiška, kartais pakilios nuotaikos, kurią pakeisdavo vangumas, tarsi apsvaigimas. Tyrimų pokyčiai labai aiškiai atsispindėjo jos elgesyje ir nuotaikose. Tokie yra hepatinės encefalopatijos (kepenų funkcijos nepakankamumo, kai toksinai neišskaidomi taip, kaip turėtų) pojūčiai: pacientai būna prislopinti ar agresyvūs, arba euforiški, gerai nusiteikę“, – pasakojo gydytoja. Jai tiek pat metų kaip ir Tomai. Tarp jų – medikės ir pacientės – iš karto atsirado labai žmogiškas ryšys. „Būnant tokio jauno amžiaus, vos susilaukus kūdikio, tokia sunki būklė – tikras iššūkis ne tik pacientui, bet ir medikams. Visą laiką su ja kalbėjau atvirai ir klausiau, ar ji suvokia savo situaciją“, – pasakojo gydytoja. Jos žodžiais, stimulu nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą buvo ne tik Tomos jaunystė, bet ir ką tik gimęs sūnus.
Tokių akimirkų iš atminties neištrinsi
Anot G. Milaknytės, Toma dar būtų išgyvenusi dienas. Keletą dienų. Gal savaitę. Visiškai netoli buvo tas momentas, kai tokios sudėtingos operacijos – transplantacijos – ji tiesiog nebūtų ištvėrusi. „Kai donoras atsirado, džiaugsmo ašaros spindėjo ne tik Tomos ir jos artimųjų akyse, bet ir mūsų – gydytojų. Tokiais atvejais gyvenimo trapumas tiesiog stulbinamai suvokiamas. Tą momentą, kai nuėjome jai pasakyti, jog yra donoras, atsiminsiu visą gyvenimą. Mus pamačiusi ji ėmė verkti ir vėl klausti, „tai kada gi bus donoras?“ Man irgi ėmė riedėti ašaros ir atsakiau jai, kad jis jau yra. Šiurpsta oda ir šiandien tai prisiminus. Ji paskambino vyrui, tėvams, dar su vaikiuku suorganizavome pasimatymą. Tokių akimirkų iš atminties neištrinsi“, – sakė G. Milaknytė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…”
