Pats laikas pasidomėti, ką rokiškėnas sukūrė
Ko man eiti į tą tarptautinį projektą „Tidenject/Tankumas“? Tikrai ne dėl nuobodžiai filosofuojančio spektaklio anonso.
Šiuo atveju pasakysiu kaip eilinis žiūrovas, nes kaip teatralas ir režisierius pasakyti nelabai turiu ką. Eiti reikia vien dėl Pauliaus Prievelio. Matau, kaip šis mūsų miesto žmogus sąžiningai žiūri į savo darbą, su kokiu azartu kimba į savo šokio projektus. Ir, manau, reikėtų pasidomėti, ką darė ir padarė. Pats laikas.
Spektaklis – kovo 2 d. 18.30 val.
Yra proga pažiūrėti, kaip teatras atrodys rytoj
Rekomenduoju Vilniaus Mažojo teatro „Europiečius“.
Vilniaus Mažasis teatras – visų pirma – visada įdomus aktorių ansamblis. Dar nuo tų laikų, kai teatrui vadovavo Rimas Tuminas. Kas keisčiausia, jog visi šio teatro aktoriai atrodo kažkur matyti. Net tie, kurie pirmą kartą scenoje. Kas nors pasakys: „Gal iš televizijos.“ Ir tas kas nors iš dalies bus teisus. Bet tik iš dalies. Nes būna tokios kompanijos, kuriose atrodo, jog visus pažįsti ir visus myli. Mažojo teatro trupė iš tokių.
Visų antra, „Europiečiai“ remiasi senovės graikų dramaturgo Aischilo kūryba. O senovės graikais aš visada žavėjausi. Visi esminiai šių dienų siužetai – iš jų. Tie, kurie bus rašomi po 100 metų, irgi bus iš jų. Todėl nereikia bijoti, jog kažko nesuprasite. Tai amžina klasika.
Visų trečia – spektaklis dar visai naujas (premjera įvyko praėjusių metų gruodį) ir sukurtas vieno įdomiausių jaunosios kartos režisierių Pauliaus Ignatavičiaus. Tad kovo 5 d. 16 val. yra proga pažiūrėti, kaip atrodys teatras rytoj.
Maksimumas gyvybės ir išraiškingumo
Rusų dramos teatras ir „Romeo ir Džiuljeta“. „Dar vienas judesio spektaklis“, –pasakys kas nors ir bus ne visai teisus. Gal netgi labai neteisus.
Visų pirma – čia šoka ir kitaip juda (tai ne tik šokio spektaklis) dramos aktoriai, o ne šokėjai profesionalai. O šokantis arba dainuojantis dramos aktorius visada yra maksimumas gyvybės ir išraiškingumo. Pavyzdžiui, šiame spektaklyje Merkucijų vaidina Valentinas Novopolskis, vienas talentingiausių jaunosios kartos Lietuvos aktorių, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, vaidinantis ne tik Rusų dramos, bet ir kituose teatruose. Patikėkit, vien dėl jo verta eiti į bet kokį spektaklį.
Kitas svarbus dalykas – šiam teatrui vadovauja Jonas Vaitkus. O jis garsėja ir meniniu, ir idėjiniu principingumu, tad be reikalo ir svarbių priežasčių režisieriaus Peterio Urayaus iš Vengrijos tikrai nebūtų kvietęs. O koks tas reikalas ir kokios pasekmės – pamatysim kovo 7 d. 18.30 val.
Konkursinėje programoje užsienio teatras – pirmąkart
Kovo 10 d. 18.30 val. Rokiškio kultūros centro scenoje šokio teatras iš Italijos Turino miesto – spektaklis „Life“.
Pirmą kartą festivalio istorijoje konkursinėje programoje dalyvauja užsienio teatras. Ir tai jau proga ateiti pažiūrėti. Kas žino, gal daugiau tokie dalykai nepasikartos. Tokiu atveju po kokių 50 metų bilietus į šį renginį kolekcininkai supirkinės už didelius pinigus.
Choreografai sako, kad trupė garsi, o aš tais klausimais choreografais pasitikiu. Kitos galimybės ją išvysti Rokiškyje greičiausiai jau niekad nebus. Nebent kada nors mūsų mieste vyktų pasauliniai šiuolaikinio šokio festivaliai. Bet aš nelabai tuo tikiu.
Publicistinis ir dokumentinis teatras vis populiarėja
Kauno kamerinio teatro „Alksniškes“ visų pirma rekomenduočiau istorikams ir visiems besidomintiems Lietuvos istorija bei istorinėmis asmenybėmis, nes tai spektaklis apie Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kurio 150 metų gimimo sukaktį neseniai minėjome.
Antra, tai publicistinis ir dokumentinis teatras, o tokio ir Lietuvoje, ir pasaulyje vis daugėja, jis vis populiarėja.
Trečia, spektaklis visiškai šviežias – premjera parodyta vasario 16 d.
Rokiškyje jis bus rodomas kovo 12 d. 18 val.
Vyrams ir šiaip aštrių pojūčių mėgėjams
Juozo Miltinio dramos teatro pastatymą pagal T. Džiudženoglu pjesę „Lavina“ rekomenduočiau vyrams ir šiaip aštrių pojūčių mėgėjams. Vien dėl žanro. Tai drama-trileris. Tad jūsų laukia kietai sukalta istorija su stipriais ir piktais vyrais bei jų trapiomis kenčiančiomis moterimis. Jų spektaklyje mažuma, bet kas nežino Olitos Dautartaitės, Ligitos Kondrotaitės ar Eleonoros Koriznaitės?
Dar „Laviną“ reikėtų žiūrėti linkusiems į platesnius filosofinius apibendrinimus. Šį spektaklį galima suvokti ir kaip poetinę alegoriją apie mūsų gyvenimą, kurį taip lengvai galima sugriauti.
Jei kas nors matėte prieš keletą metų panevėžiečių rodytą „Hananą“ ir jums patiko, drąsiai galite eiti ir į šį spektaklį – patiks.
Susitiksime kovo 15 d. 18.30 val.
Aštrus ir rėksmingas kaip ir paauglių gyvenimas
Švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė „Bėgikas“, Olgos Lapinos pastatyta Jaunimo teatre, – tai spektaklis paaugliams ir jaunimui apie jų gyvenimą. Taip pat tų paauglių mokytojams. Nesakau, kad po jo pradėsite vieni kitus suprasti, bet pamąstyti tikrai bus apie ką.
Kaip dažniausiai iš tokių spektaklių tikimasi, jis aštrus ir neretai rėksmingas, kaip pats paauglių gyvenimas, kuriame viskas labai ryšku ir labai greta.
Įsidėmėtini ir daugeliui pažįstami šio spektaklio aktoriai: Aleksas Kazanavičius, Sergejus Ivanovas (2010 m. Auksinio scenos kryžiaus laureatas), Dalia Morozovaitė, Dovilė Šilkaitytė ir kiti. Nebegalima jų pavadinti pačia jaunąja teatro karta – jie jau įsitvirtinę teatre (taip pat TV ir kine) ir suvaidinti gali viską.
Tikiuosi spektaklyje matyti kuo daugiau jaunų veidų kovo 16 d. 18 val.
Eligijus DAUGNORA, Rokiškio kultūros centro liaudies teatro režisierius
