Nutarta dalintis prisiminimais
Ketvirtadienio pavakare I. Tarvydžio bičiuliai, bendrapartiečiai rinkosi UAB „Ivabalte“ Rokiškio centre. Kiekvieną pasitiko Asta Tarvydienė ir jos dukra Gabija. Kiekvienam, kuris čia ilgiau nėra buvęs, o ir tiems, kas čia lankosi dažnai, varstė jausmas būdingas netekčiai. Bene P. Gaigalas paragino bent šį vakarą neliūdėti: juk šventė – I. Tarvydis jau visam laikui įeis į Rokiškio rajono istoriją: jis įvertintas pačiu garbingiausiu titulu. Pavėluotai, žinoma, – liūdesys nesidavė įveikiamas. Buvo nutarta taip: visi dalinsis prisiminimais apie I. Tarvydį ir apie jo darbus, turėjusius įtakos rajonui ar net Lietuvai. P. Gaigalo surinktos ir demonstruotos nuotraukos žadino mintį: kažkam būtų pats laikas apie I. Tarvydį rašyti knygą.
Apie šeimą, verslą ir bendruomenę
A. Tarvydienė kalbėjo apie šeimą, sujungtą meilės ir bendrų vertybių, apie verslą, I. Tarvydžio sukurtą ir paremtą absoliučios kokybės. Kaip jis pats sakydavo: „Jei reikia akmens, akmuo ir bus, o ne betonas.“ Kalbėjo ji ir apie tai, kiek daug jo įdėta energijos į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją: pats ją buvo baigęs, įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę, o sukūręs verslą daug metų mecenavo šios įstaigos projektus, tyrimus, knygų leidybą, studentų globą.
Anot Gintaro Girštauto, I. Tarvydžio gyvenimas – tarsi į išorę: jis jungė bendruomenę ir ją ugdė bendruomeniškumui. Kiek skaldančių jėgų atsirado, niekas nebeminėjo. Buvo užsiminta apie jo didžiulę svajonę įkurti mokyklą rajono gabiems vaikams. Pritrūko pagalbos gauti numatytas patalpas, bet Rokiškio inžinerijos klasė yra, šiandien tapusi pavyzdžiu visai Lietuvai, laiminčią Europos Komisijos inicijuotus ir nacionalinius projektus.
Kas sugrąžins Dvaro talką?
Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo įkūrėjas, Lietuvos kampanologų draugijos prezidentas Leonardas Šablinskas kalbėjo apie Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios varpą, kurio nuliejimą rėmė ir Tarvydžių šeima. L. Šablinskas klausė visų: „Kas sugrąžins Dvaro talką?“
Kaip teritorija užu dvaro iš šabakštyno tapo parku, pasakojo Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Buvo prisiminta ir Kalėdų senelio rezidencija – idėja išplitusi po visą Lietuvą. Prisimintos nuostabios Kalėdų šventės ir muziejaus kiemo eglutės – šakota, iš virvių ir įspūdingoji medinė. Grįžo į prisiminimus Lionginas Šepka ir filmas apie jį. Nuostabieji teatrai muziejaus kieme, langinių plenerai be jo paramos irgi neapsieidavo.
Išsaugoti ir remti
Verslininkas Giedrius Rimkus priminė ir visai užmirštą dalyką: jo idėją išsaugoti Rokiškio profesinę technikos mokyklą, kurioje tuo metu dirbo 30 mokytojų, parėmė I. Tarvydis. Žodis tapo kūnu: šiuo metu Rokiškio profesinio mokymo centras – vienas stipriausių šalyje, čia dirba arti šimto žmonių.
Kamajų bažnyčios vargonai, Antano Strazdo muziejus, miestelio šventės, gimnazijos mokinių tarptautiniai matmintinio konkursai. Sausio 13-osios minėjimai prie TOPO centro. Obelių muziejaus partizanų bunkeris ir tremtinių barakas, partizanų aprangos. Rokiškio ledo aikštelė. Temtinių choro „Vėtrungė“ projektai. Čedasų krašto didvyrių įamžinimas. Jekaterinos ir Igorio Sulejevų šeimynos „Katalėja“ globa. Verslo klubo įkūrimas. Politinės koalicijos „Už laisvę augti“ – stiprios opozicijos suformavimas rajono Taryboje. Ir dar tos ypatingos statulėlės, I. Tarvydžio dovanotos rokiškėnams, vienijantiems žmones.
Susirinkusieji kalbėjo visiems, dalinosi prisiminimais tarpusavyje. Vakaras skaičiavo beveik tris bendravimo valandas.
Rita BRIEDIENĖ
