– Vertinti, kritikuoti žiūrint iš šalies visuomet lengva. O ar nepasikeičia vertinimo kriterijai esant Seime? Kaip jo darbą vertinate būdamas šio Seimo nariu?
– Turbūt ne patys politikai, o juos rinkę žmonės turi teisę ir pareigą vertinti Seimo darbo kokybę. Tokio sudėtingo išbandymo gal nė vienas Seimas nėra patyręs. Lietuva vienu metu turi net dvi krizes – COVIDĄ ir hibridinę Baltarusijos ataką – neteisėtus migrantus. Ir visa tai – per mažiau nei šio Seimo darbo metus. Tokia situacija reikalauja greitų, griežtų ir dažnai nepopuliarių sprendimų. Tai paskatina dalies visuomenės priešpriešą, tam tikrų asmenų, tarp jų ir lengvo populiarumo siekiančių politikų, pavojingas manipuliacijas formuojant visuomenės nuomonę. Per sprendimų, kurių reikia ne rytoj, o šiandien, paieškas, natūralu, pasitaiko klaidų.
– Kaip, Jūsų nuomone, Seimui, Vyriausybei pavyksta susitvarkyti su pagrindiniais iššūkiais – COVIDO pandemija, Baltarusijos hibridiniu karu? Sergamumo COVIDU ir mirčių statistika Lietuvoje neguodžia – pirmaujame Europoje ir net pasauliniu lygiu patenkame į pirmąjį dešimtuką. Esame kritikuojami ir dėl pabėgėlių krizės valdymo.
– Pasakysiu atvirai – nepavydžiu Seimo valdantiesiems ir Vyriausybei, manau, toks išbandymas neapsieina be blaškymosi, neapibrėžtumo, nuolaidžiavimų. Kompromisai dėl COVIDO skiepų ir ribojimų su tam tikromis visuomenės grupėmis atsigręžia antru lazdos galu. Turime netolimų griežtų pandemijos suvaldymo pavyzdžių: kaimynė Latvija, Italija. Juk ten irgi buvo visuomenės pasipriešinimo dėl ribojimų neturintiems skiepų, bet vyriausybės pozicija – kategoriška: neskiepytas – grėsmė visuomenei, ir su visom suvaržymų pasekmėm. Pandemijos statistika akivaizdi: ligoninių reanimacijose – dauguma neskiepytų, mirusiųjų nuo COVIDO – taip pat. Tokioje sudėtingoje situacijoje reikia tvirtos politinės valios – vilionės skiepytis už 100 eurų negelbės.
Nelegalių migrantų problema apima ne tik Lietuvą. Baltarusijos hibridinės atakos prieš Vakarų Europą problema – visos ES galvasopė. Lietuva, Latvija ar Lenkija jos neišspręs. Žingsniai, kurių imasi Lietuva, manau, teisingi: migrantų neįleidimas, atgrasymas, išsiuntimas į kilmės šalis. Galvoju, kad dauguma mūsų visuomenės pozityviai vertina Vyriausybės ir Seimo sprendimus. O kritikai tokiose sudėtingose situacijose visada gali rasti, prie ko prikibti. Ne jiems tenka spręsti mūsų valstybei sudėtingus klausimus. Mojuoti žmogaus teisėmis – kritikuoti sprendimus nesigilinant į hibridinės atakos ir nelegalios prekybos žmonėmis tikslus – labai lengva.
– Jūsų nuomone, kur silpniausios šio Seimo darbo vietos?
– Manau, Seimo valdančiajai daugumai, kurią sudaro trys politinės jėgos, kartais stinga tarpusavio susiklausymo, atvirumo sprendimuose, komunikacijos su visuomene. Ir įsiklausymo į opozicijos racionalius siūlymus. Gal kartais ir diplomatijos bei kompetencijų.
– Esate vienas iš šio Seimo naujokų, nors politika Jums ir ne nauja sritis. Ar taip įsivaizdavote Seimo darbą?
– Niekas negalėjo numatyti, kad Seimui teks didelę darbo laiko dalį skirti ne įstatymų kūrybai, o spręsti jau minėtas dvi krizes. Viena vertus, tai labai sudėtinga, kita – gera patirtis, kaip dirbti ekstremaliomis sąlygomis.
– Priklausote Seimo mažumai – socialdemokratai turi 13 mandatų. Ar turite galimybių paveikti Seimo sprendimus, ar galėsite pateisinti savo rinkėjų lūkesčius?
– Mūsų, socialdemokratų, frakcija, kurią sudaro patyrę politikai, į Seimą renkami ne pirmą kadenciją, dirba labai intensyviai ir aktyviai. Taigi aš iš jų mokausi. Žinoma, dirbant opozicijoje galimybės paveikti priimamus sprendimus menkesnės. Seimo narys negali skirstyti rinkėjų į „savo“ ir „ne savo“. Taigi dirbu taip, kad būčiau lygiai teisingas visiems… Meluočiau sakydamas, kad Sėlos rytinė apygarda (Rokiškio, dalis Kupiškio ir Zarasų r.) nėra „arčiau kūno“ – dirbdamas su apygardos rinkėjais, įmonių, įstaigų kolektyvais, artimiau susipažįstu su patiriamomis problemomis ir jų pagrindu gimsta įstatymų pakeitimų siūlymai Seimui.
– Esate Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas. Ką komitetui pavyko nuveikti per šiuos metus? Kam teikiate prioritetus?
– Komitetas dirba racionaliai. Į posėdžius aktyviai įsijungia žemdirbių organizacijų atstovai, teikiantys praktinių patarimų, pasiūlymų, kritikos vykdomai žemės ūkio politikai. Tarp aktualiausių komiteto darbų – komiteto parengti ir Seimo priimti teisės aktai augalų apsaugos, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų, geodezijos, pluoštinių kanapių, gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymų bei kitų įstatymų, susijusių su žemės ūkių, pakeitimai.
Per pavasario sesiją vyko 20 Kaimo reikalų komiteto posėdžių, vykdyta 58 klausimų parlamentinė kontrolė, gauti ir apsvarstyti 378 pareiškimai (raštai), surengtos 6 konferencijos (seminarai ir diskusijos). Tai tik aritmetiniai skaičiai, už kurių – kruopštus darbas, paremtas kartais ir karštais debatais.
Komitetas aktyviai dirbo prie ES dokumentų, integracinių įstatymų svarstymo, vykdė parlamentinę kontrolę dėl sudėtingos padėties tam tikrose žemės ūkio srityse, pvz., paukštininkystė, kiaulininkystė, sodininkystė ir t. t., LEADER (vietos plėtros strategijų administracinės taisyklės) priemonių įgyvendinimo ir finansavimo, sprendė dėl trumpiausios maisto grandinės nuo ūkio iki vartotojo stalo ir kt. klausimus. Labai aktyviai darbavomės, kad būtų skirta parama žemės ūkiui, nukentėjusiam dėl COVID, taip pat – dėl žemės ūkio paramos priemonių ir atskirų šakų finansavimo naujuoju finansiniu laikotarpiu. Išvardinti visus metų darbus reikėtų daug laiko. Pasakyti, kuris komiteto darbas buvo prioritetas, nesiryžčiau, visi mūsų svarstomi klausimai yra svarbūs kaimui ir žemės ūkiui.
Labai džiaugiuosi, kad komitetas propaguoja nekabinetinę darbo praktiką – išvažiuojamuosius posėdžius į savivaldybes. Pasiteisina, nes iš pirmų lūpų sužinome žemdirbių problemas. Viena – jas spręsti „popieriuje“, kita – jas išdiskutuoti su gamybininkais. Šią savaitę toks posėdis mano iniciatyva buvo Rokiškyje. Labai darbingas vizitas: nuo melioracijos skaudulių iki rajone stambiausio pieno ūkio – Sauliaus Jasinevičiaus – klausimų dėl verslo perspektyvų, stambiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės (AB „Rokiškio sūris“ ) iškeltos problemos dėl šalyje nykstančių karvių fermų ir žaliavos stygiaus. Atvežtinis pienas iš Latvijos ir Estijos – kasmet prarandami milijonai, kurie galėtų likti Lietuvoje. Vien „Rokiškio sūris“ už minėtose valstybėse superkamą pieną kaimyninėms šalims kasmet sumoka apie 100 mln. eurų. Lašų ŽŪB ir UAB „Lašų duona“ iškelti klausimai dėl trumposios maisto grandinės, vietos žaliavos perdirbimo galimybių, sąžiningos konkurencijos įsitvirtinant prekybos nišoje.
– Kokių didžiausių problemų šiandien matote Lietuvos žemės ūkyje? Kaip jas reikėtų spręsti?
– Valstybė neturi stebuklingos lazdeles išpildyti visų norų. Problemų žemės ūkyje daug: nuo žaliojo kurso – griežtinamų aplinkosaugos reikalavimų, kuriuos įgyvendinti reikia ūkininkavimo pertvarkos ir nemenkų investicijų, svarbių žemės ūkio šakų – paukštininkystės, kiaulininkystės, pienininkystės, daržininkystės sudėtingos situacijos iki išmokų, paramos skyrimo kriterijų pokyčių. Šiuo metu sudėtingiausia kiaulininkystės srityje. Užsivėrus Kinijos rinkai, turime kiaulienos perteklių, vietinė kiauliena neatlaiko konkurencijos dėl pigesnės įvežtinės žaliavos. Rajone veikiančio Žiobiškio kiaulių komplekso savininkas ir vadovas apskaičiavo – kiekvienas parduotas bekonas – minus 50 eurų.
Kurią žemės ūkio sritį paliesi – visos turi bėdų. Ir priekaištų valdžiai. Lygiai kaip ir bet kuri kita mūsų gyvenimo sritis, ar tai būtų švietimas, medicina, ar verslas, paslaugos. Geriausi sprendimai atsiranda politikų ir žemės ūkio praktikų diskusijose.
– Jūsų nuomone, ar regionų problemoms spręsti Seimas skiria pakankamai dėmesio?
– Norėčiau, kad taip būtų. Nors visos politinės jėgos sutaria – regionai yra mūsų valstybės gyvastis, realiai didžiausias dėmesys, mano galva, skiriamas ne regioninei politikai. Eidamas į Seimą sakiau ir žodžio laikausi – mano „arkliukas“ – regioninė politika. Duosiu vieną pavyzdį. Gegužę Seimui pateikiau rezoliuciją dėl kaimo žvyrkelių asfaltavimo didesnio finansavimo. Rezoliucija sulaukė pritarimo. Bet iš kai kurių valdančiųjų sulaukiau ir replikų. Esą, suprask, kam tam kaimui, kuriame kelios gryčios, reikalingas asfaltas… Prieš gerą savaitę Kaimo reikalų komitetas vykdė šio klausimo parlamentinę kontrolę. 2022 m. šalies biudžetui rengiu teikimą dėl papildomo finansavimo, paskaičiavome, jog žvyrkeliams per gyvenvietes asfaltuoti papildomai skyrus 110 mln., kelių infrastruktūros situacija kaimuose imtų judėti į priekį. Pasakysiu atvirai – reikia labai didelių pastangų įveikti regionų didesnio finansavimo barjerus. Bet aš ganėtinai užsispyręs siekti to, kas regionams gyvybiškai svarbu. Rudens sesijoje, labai tikiuosi, man pavyks įgyvendinti iniciatyvą – kad 2023 -iuosius Seimas paskelbtų Aukštaitijos metais. Projektą Seimui pateikiau pavasario sesijoje, turiu kone visų Aukštaitijos regiono savivaldybių merų palaikymą ir pritarimą. Tai būtų reikšminga tiek istoriškai, tiek kultūrinės bendrystės prasme.
– Kas per šiuos metus buvo Jūsų asmeninis iššūkis Seime?
– Kaip Seimo naujokui – pažintis su įstatymų leidyba. Trumpiau – Seimo darbo virtuvė. Iš verslo atėjusiam buvo sunkoka įprasti prie ilgų, atrodė, kartais net perteklinių įstatymų priėmimo procedūrų. Bet įstatymai kuriami ne vienai dienai. Taigi, kaip sakoma, prieš kerpant būtina devynis kartus atmatuot…
– Dėkoju už pokalbį.
