Rokiškio miesto centre, priešais Nepriklausomybės paminklą, laukti šv. Išganytojo gimimo stabtelėjo žinomų medžio skulptorių sukurtos figūros: šv. Juozapas, kelrodę žvaigždę rankose laikantis angelas, Trys karaliai su dovanomis, piemuo su avelėmis. Prakartėlėje stinga tik Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu. Ši skulptūra bus pastatyta Kūčių dieną. O per prakartėlės sienoje įtaisytą durų angą šviečiasi Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios siluetas. Advento sekmadieniais bažnyčiose vyksta ankstyvosios šv. Mišios, kaimo žmonių vadintos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis, skiriamomis Švč. Mergelės Marijos garbei. Šis pavadinimas kilęs nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių „Rorare coelum“ (rasokite, dangūs). Violetinė spalva yra liturginė advento laikotarpio spalva, reiškianti susikaupimą, rimtį, atgailą, todėl kunigas šv. Mišių metu dėvi violetinį arnotą, išskyrus rarotas, kai vilkimas baltos spalvos arnotas.
Adventas trunka beveik mėnesį, per tą laiką praeina keturi sekmadieniai. Jo metu tikintieji susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų.
Religijotyrininkai sako, kad šiandien įprasta tapusi advento vainiko tradicija yra protestantiškos kilmės, o paprotyje kiekvieną sekmadienį advento vainike įžiebti po naują žvakę galima ieškoti bendrumo su žydų tradicija.
Ką simbolizuoja advento vainikas? Apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, reiškiantis negęstančią saulę, jos metinį ciklą. Kartu tai ir Kristaus paslaptis. Vainikas primena ištikimybės ženklą – žiedą – ir liudija Dievo ištikimybę savo pažadams atsiųsti Išganytoją. Visžalės eglės arba pušies šakos, kuriomis puošiamas vainikas, išreiškia nesibaigiančio amžinojo gyvenimo viltį ir primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko kaip Karalių ir Išganytoją, po kojų klodami žalias palmių šakas.
Ir liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga.
Šiais metais adventas (kaip ir gavėnios metas prieš Velykas) neįprastas, kadangi pasaulietinė valdžia paskelbė karantiną. Metų metus prieš Kalėdas Bažnyčia mokė laikytis rimties, stabtelėti, pažiūrėti į save ir daugiau laiko praleisti su šeima ir šeimoje, maldoje. Ką ji ragina daryti šiomis dienomis? Kaip keičiasi mąstymas ir veikla tų, kurie kasmet savo rankomis prikuria kalnus dovanų?
Adventas tradicinėje lietuvių kultūroje
Šis metas yra vėlių metas, todėl senoliai joms netrukdydavo triukšmingais darbais, stengdavosi gyventi ramiai, susipykę kuo greičiau susitaikydavo, kad, prasidėjus naujam metų ratui, galėtų jį pradėti švarūs ir teisūs. Todėl šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą, padaugėja tikėjimų ir burtų, atsisakoma linksmų pramogų, kad nebūtų sudrumstas gamtos ritmas ar sutrukdyta grįžti saulei, šviesai.
Muziejininkė Vilė Sarulienė pasakoja, jog per adventą nebūdavo galima kirsti miško, kad nepakenktume gamtai. Namuose nepildavo pagalvių tikėdami, jog varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios. Draudimas kirpti avis sietinas ir su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk adventas – taikus metas. Vakarai būdavę skirti kaimo žmonių pabuvimui kartu, dirbant neskubius, nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, pakinktus taisant, virves vejant. Kaip pastebi V. Sarulienė, ištekėti merginos anksčiau labai norėdavo, iš netekėjusių šaipydavosi, todėl per adventą prasidėdavo vestuviniai burtai, užkalbėjimai.
Advento metą šiaurinėje Lietuvos dalyje, taigi ir Rokiškio krašte, paįvairindavo tik prieššventiniai turgūs: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Jie vykdavo kas savaitę, pradedant pirmuoju advento šeštadieniu.
Kas dar buvo nebaigę atsiskaityti su kitais už įvairius darbus, per adventą būtinai atiduodavo visas skolas. Šis paprotys išlikęs iki šių dienų.
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas, Rokiškio dekanas Eimantas Novikas: „Linkiu patirti Dievo rūpestį“, arba kur gauti… kalėdaičių
– Kiekvieno advento pradžioje kažko linkite tikintiesiems, primenate jiems, ką reikia nuveikti (dvasine prasme) iki Kalėdų. Koks šiųmetis Jūsų palinkėjimas?
– Kiekvienais metais ateina žiema, adventas ir Kalėdos. Mus labiausiai domina orai, valgiai, dovanos, bet daugelis, besirūpindami kalėdaičiais Kūčių stalui, susimąsto ir apie kilnesnius dalykus. Šiemet adventas tikrai kitoks dėl pandemijos, kuri atneša apribojimus, tačiau taip dar labiau atsiskleidžia kita advento pusė, prasmė. Daugelis klausiančiųjų, kur gauti kalėdaičių, nustemba sužinoję, kad tai galima padaryti įprastai – bažnyčioje. Ir priduria: „Galvojome, kad uždaryta.“ Nors ir labai rūpinamės įvairiausiais dalykais, jie negali nustelbti pagrindinio dalyko – Viešpaties Jėzaus, kuris mums atneša gyvybę. Dabar sekmadieniais susirenka mažiau žmonių, bet tai suprantama – raginame ir palaikome sąmoningą saugojimąsi bei rūpestį kitais. Savo dvasią galime palaikyti susitaikydami su Dievu ir bendruomene, atlikdami išpažintį ir leisdami Dievo gyvybės dvelksmui pasiekti mūsų širdį. Adventas – tai ne tik mūsų pasiruošimo laikas. Ir Dievas deda pastangas mus pasiekti ir pakviesti pas save į bendrystę. Linkiu patirti Dievo rūpestį, Jo apsireiškimas per Sūnų tegul saugo mus ir savo gyvybe išlaiko mus gyvus ir vertus naujos žemės bei naujo dangaus.
Stanislava Čerškutė: „Reikia turėti noro, tada laiko maldai visada rasi“
„Tai ne darbas, o malonumas“, – taip apie Šv. Kryžiaus bažnyčios priežiūrą, valymą, puošimą sako Salose gyvenanti Stanislava Čerškutė. Šįmet sueina lygiai 40 metų, kaip ji rūpinasi šių maldos namų tvarka ir švara. Į Salas moteris atsikėlė 1972 m. Tuometis klebonas paprašė padėti, taip ir prasidėjo… Kartu darbavosi dar viena moteris. Pasikeitus klebonams, aplinkinių Stasele vadinama Stanislava tapo pagrindine tvarkytoja.
Į klausimą, kiek laiko užtrunka tvarkydama, ji atsako su šypsena: „Čia toks pat klausimas, kai teiraujasi, kiek žmonių buvo bažnyčioje. Sakau, aš į bažnyčią einu ne žmonių skaičiuoti, o melstis. Nežiūriu ir darbo valandų. Dirbu, ir viskas.“ Jai patikėti bažnyčios raktai. Ar nė karto nepamiršo užrakinti? „Dar nė vienas klebonas nesiskundė, kad apvogiau, – juokiasi Staselė. – Nesu pamiršusi užrakinti, tik, būdavo, nepajėgdavau uždaryti, nes medinės durys išbrinkdavo nuo drėgmės. Bet niekas į vidų neužėjo. Dabar įstatytos naujos. Ilgai prie jų dirbo meistrai, bet sudžiūsta – plyšiai stovi, palyja – užbrinksta.“
Kuo jai, kaip bažnyčios tvarkytojai, išskirtinis advento metas? Per adventą būtina papuošti rarotinę žvakę, ant altorių užkloja melsvus apdangalus. „Violetinių neturime“, – tarsteli Staselė. Anksčiau vykdavo rekolekcijos, atvažiuodavo kunigų, susirinkdavo daugiau žmonių, o dabar kunigų nebedaug, mažiau ir žmonių, nebėra jaunimo. Vaikystėje bažnyčia buvo toli nuo jos namų, net už 7 km, o einant aplinkiniais keliais susidarydavo 9 km, tad per adventą vaikai likdavo namuose. Atmintin labiausiai įsirėžė draudimas dainuoti.
Ko palinkėtų tikintiesiems? Per adventą daugiau melstis. Susikaupti ir prašyti, kad Dievas atitolintų koronavirusą. Teigiantiems, kad tam stinga laiko, ji irgi turi atsakymą: „Reikia turėti noro, tada laiko visada rasi. Nereikia visą dieną nuolatos melstis. Nors penkias minutes pasimelskit, ir tokia malda bus geresnė už tas, kurias kalbėjote visą dieną. Kurie sako, kad nėra kada, tai arba noro, arba tikėjimo neturi. Manau, labiau tikėjimo. “
Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė Birutė Dapkienė: „Žmonės ieško rankų darbo kūrinių“
Kokios nuotaikos tvyro ketvirtus metus Rokiškyje veikiančioje Tautodailės galerijoje? Ar karantinas nenugesino kūrėjų noro kurti, o lankytojų – ne vien pasigrožėti, bet ir įsigyti vienetinių dirbinių?
„Turbūt visko tiek daug ir gausiai turėjome, jog tiesiog iš aukščiau reguliuoja, kad adventas būtų ramus, kad susivoktume, susiprastume. Kai nusiramini, gali ne tik įsigilinti į savo kultūrą, bet ir nueiti iki jos šaknų. Jau pernai mūsų galerijoje buvo daug žmonių, ieškančių rankų darbo gaminių. Šįmet – ypač daug. Kad nebūtų žmonių grūsties, dirbame ilgiau, nuo 10 iki 21 val. Amatininkai, tautodailininkai, kiti mūsų krašto auksarankiai kūrinius pritaiko dabarčiai. Atrodo, visko pilna prekybos centruose, tačiau žmonės ieško ne masinės gamybos dirbinių, o rankų darbo kūrinių. Rankomis drožtas šaukštas, maisto pjaustymo lentelė, nerta servetėlė atrodo daug meiliau. Darbai sukuriami ne per vieną dieną. Be to, kai autorius neturi, kur bėgti, jis daugiau į tą kūrinį įdeda“, – pasakoja Birutė.
Galerijoje gausu senųjų amatų technologijomis iš dabartinių medžiagų sukurtų dirbinių. Ją atranda ir įvertina amatininkai bei tautodailininkai net iš kitų rajonų – Panevėžio, Utenos, Alytaus. Tai labai pastebima šįmet, kai uždraustos įvairios mugės. Be to, aplinkiniuose rajonuose tokių galerijų nėra, tik, pasak Birutės, „kažką panašaus buvo mačiusi Lietuvos pajūryje“.
Anot Birutės, jaučiasi bendruomeniškumas – pernai pasisekimą tarp pirkėjų turėjo megzti mažyčiai krepšeliai, kuriuos galima kabinti ant eglutės, įdėti smulkmenėlę. Šįmet jų autorė vėl teiravosi, ar gali pristatyti maišelių. „Tik vežkit! „Įdarbintos“ močiutės – jos neria snaiges, servetėles“, – atskleidė asociacijos vadovė.
Deja, teko atsisakyti advento vainiko puošybos edukacijų, kurios pernai buvo labai populiarios. Adventinių vainikų poreikis patenkintas kitaip – greitai išgraibstyti jų ruošiniai. Ruošiniai – tai į bendrą krepšį sudėtos eglių šakelės, džiovinti vaisiai, gilės, riešutai ir kitos gamtinės medžiagos, kuriomis dabinamas vainikas. Tokį krepšelį parsinešęs į namus, žmogus pats susikuria vainiką. Tautodailininkės teigimu, „nebūkime labai sutautiškėję, jeigu norisi blizgesio, – įterpkime“. Be ruošinių, lankytojai užsisakinėjo adventines puokštes, vainikus. Laukia ir daugiau staigmenų.
Projektą iš dalies remia:
