Visą savaitę graužiausi – žadėjau parašyti jausmingą skiltį, o galvoj… jokio gražaus akcento, jokios arijos ištraukos, jokios Virgilijaus Noreikos „Ave Marija“, kuri leistų pajusti, kad stoviu… prie rojaus vartų.
Paklausiau, ką žmonės kalba – į poezijos knygos pristatymą muziejaus menėn pasiklausyti kraštietės net „Vaivorykštės“ literatai neina, vagys siautėja, ruduo kandžiojasi, Seiman rinkti nėra ko, Kultūros centro finansinės machinacijos „per gerklę lenda“, buvęs savivaldybės administracijos vadovas Aloyzas Jočys su savo byla, lydimas baudų pavaduotojui Rimantui Velykiui, „maitina“ žiniasklaidą pastaraisiais mėnesiais. Sveikindami primadoną, Rokiškio krašto garbės pilietę Ireną Jasiūnaitę Vilniuje garsus solistas Vytautas Juozapaitis ir Televizijos bei radijo komisijos pirmininko pavaduotojas Jonas Korenka pirmiau, atrodo, gėrisi savimi ir vardija asmeninius nuopelnus – aš ten dirbau, aš tai dariau, mačiau, buvau ir t. t. Tai kas, kad nuotraukose su gėlėmis, priklaupus prieš devyniasdešimtmetę moterį ant kelių… Ne jūsų nuopelnų moterims reikia, vyrai.
Žodžiu, koks čia rojus, tiesiog pragaras. O tada… atsidaro durys ir, velniuko šypsena nešinas, į redakciją įžengia… naujasis Kultūros centro direktorius. Jis vienintelis turi gerų naujienų – kol rokiškėnus direktorius tąso Utenos ir Rokiškio teismai, jis – Erikas Druskinas – giriasi laimėjęs bylą prieš Živilę Pinskuvienę – Širvintų merę.
Bet į Širvintas jis negrįš. Yra ką veikti ir Rokiškyje.
Joks laikraštis negali užsimerkti, jei ne koks pakeleivis iš gatvės, o biudžetinių rūmų vadovas, atėjęs į redakciją, juodu ant balto dėsto jo įstaigoje užfiksuotus piktybiškus faktus ir neteisėtus veiksmus. Prisipažinsiu – kai klausiausi, ką kalba tik atėjęs dirbti E. Druskinas, negalėjau patikėti: negi jis visa tai šneka laikraščiui, nepridėdamas jokio „tik šito nerašykit“, tai „ne spaudai“ ir panašiai, kaip paprastai būna tamsiose situacijose, kurios sprendžiamos teismuose už uždarų durų? Išklausiusi Eriką, „Gimtojo…“ redaktorė nuoširdžiai stvėrėsi už galvos: „Tai ką, gal ir kitose biudžetinėse įstaigose tas pats?“
Po to, kai E. Druskino mintys pasiekė viešumą, kaip ir reikia tikėtis, galvas pakėlė nemokami (nors kas žino, gal mokami, mes jų nesekėm) „nuskriaustųjų“ – priedus pasiskyrusiųjų ar kitokiais įtarimais kaltinamų, tradicijas šventai saugančiųjų – advokatai. Falšu kvepia tai, kad savo tekstus jie ramsto Lietuvoje ypač gajais tariamo dvasingumo ir tradicijų blizgučiais. „Tik ne tradicijas, kurios jau smirda, reikia saugoti, o darbą dirbti“, – ragina iš Kultūros centro išvytas Eligijus Daugnora. Jis sako, jog pervadinti festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ – jau net pavėluotas siūlymas. Ar suveiks liaudies išmintis – geriau vėliau negu niekada? Erikas Druskinas, neapgalvotai pasiūlęs vadinti festivalį „Sūriu“ (ir tuo sukėlęs audrą stiklinėje), jei vietos šviesuomenė jo „nesuvarys“, sulauks palaikančiųjų ir darys, ką nori. Juk sezono atidaryme plojo ir jam. Ne tik Nidai Lungienei (nuotraukoje) ir Virgilijui Noreikai scenoje.
Stabai ir autoritetai – slidi tema. Kartais daug įdomiau ne tai, ką jie sako spaudai, o kas vyksta iki akimirkos, kai žodžiai paleidžiami į eterį. „Kam Rokiškio laikraščiui reikia interviu, jei mano darbotvarkėje nėra jokio įrašo, kad aš koncertuosiu Rokiškyje?“ – neslėpdamas, kad yra supykęs ar net įsiutęs, praėjusią savaitę bent po septinto mūsų derybų telefonu raundo klausė visų gerbiamas Maestro Virgilijus. O aš sau mąsčiau – ir šiandien tikrai klausysiuosi jo iki galo – juk ne kasdien toks autoritetas į mano ragelį tegu ir nedraugiškai, bet kalba. Vėliau garsusis Tenoras atlėgo: „Tai galėtų būti nebloga įžanga straipsniui apie mane.“ Galbūt. Juk besiruošdama tam interviu per pusdienį perskaičiau daugybę straipsnių, bent dalį V. Gerulaičio knygos ir sužinojau tai, kuo iki tol nesidomėjau. O Donatas Smalinskas – kraštietis, skrupulingai rengęs Virgilijaus Noreikos koncertą Obelių bažnyčioje, mano kolegei Linai prisipažino: jau stovėdamas bažnyčioje prieš pat renginį jis tirpo iš nerimo. Mat iki paskutinės akimirkos nežinojo, ar garsusis tenoras tikrai atvyks.
O kuo baigsis auditas Kultūros centre?
Niekas nesako, kad taip buvo, bet… visai tikėtinas ir toks pokalbis, tarkime, mero ar kito rajono vadovo kabinete: ateina pas jį audituojančios instancijos atstovas, uždaro duris ir tyliai šnabžda: „Nieko ten juk neatsitiko, kažkokie niekingi 200, 300, 500 eurų, susitvarkys. Visur gi taip yra.“ Suprask, klastojimas, sąmoningas nežinojimas ir kombinavimas – norma. „Gal ir tikrai, kaip svarsto vienas www.grokiskis.lt komentatorius: „Tegul sukasi kaip išmano, gerų darbų juk irgi pridarė.“
O tie geri darbai… Fasadinės žybsinčios nekaltos girliandos? O gal našta, kurią reikia nukrapštyti norint nusikasti iki galinio kiemo?
Reda Milaknienė
