Ar normalu, kad nepilnametis Lietuvoje gyvena vienas, kol tėvai lenkia nugaras Anglijoje, Norvegijoje, Švedijoje ar Airijoje?
Seniūnijų socialiniai darbuotojai susiduria su mokyklų nenoru apie šias piktžaizdes kalbėti, net jei tokie faktai yra žinomi. Taip saugomas mokinio krepšelis: jo neliktų, jei tėvai vaikus išsivežtų į užsienį. Tuo metu nepilnamečiai gyvena vieni ir nenori įsileisti į savo namus nei mokytojų, nei žurnalistų. O tėvai, net iš anoniminės informacijos laikraštyje atpažinę savo situaciją, rašo „Gimtojo…“ svetainėje komentarus: “Palikit mūsų vaiką ramybėje.“
Tiesa, vaiko teisių apsaugos specialistai įspėja: jei nesutvarkius reikiamų dokumentų nepilnametis paliekamas vienas, tai yra įstatymų pažeidimas, o tėvus už tai galima bausti.
Vienoje rajono mokykloje besimokanti Agnė (tikrasis vardas redakcijai žinomas) – septyniolikmetė. Mergaitė nenori susitikti su žurnalistais, nes to nepageidauja užsienyje dirbantys jos tėvai. Trumpai kalbėjomės su ja telefonu. Agnė neslėpė gyvenanti viena. Jau pusė metų jos tėvai, brolis ir sesuo išvažiavę į vieną Europos šalį. Mergaitė sakė, jog mama, dirbusi Rokiškio įmonėje, negaudavo algos, o tėčio uždarbio šeimai nepakakdavo.
Agnė šioje situacijoje apsisprendė tvirtai. „Man svarbiau – mano ateitis, aš niekur nevažiuosiu“, – taip tėvams pasakė gimnazistė ir jau pusė metų tvarkosi pati.
Tokie „savarankiški“ nepilnamečiai – mažų ar visai nemokamų algų, nesiskaitymo su žmonėmis ir apskritai neišgyvenimo Lietuvoje padiktuota kasdienybė.
Trumpai aprašytas atvejis – nėra išimtis. Mokytojai, socialiniai darbuotojai žino, kad jų auklėtiniai be tėvų priežiūros paliekami vasarai, kiti – mėnesiui, o trečių tėvai priversti grįžti gimtinėn, nes jų atžalos tampa nevaldomos. Kam dar, be tėvų, rūpi, kaip jie – sunkiausio amžiaus paaugliai – išgyvena, moka už butą, pagaliau prie ko prisiglaudžia ir kam pasiguodžia, kai būna labai sunku?
„Gimtasis…“ klausia pašnekovų, ar normalu, kai nepilnamečiai gyvena vieni?
„Aš nelendu į jos gyvenimą“
Agnės klasės auklėtoja
Aš nelendu į Agnės gyvenimą. Ji kitokia nei bendraamžiai: draugauja su suaugusiais žmonėmis, yra savarankiška ir atsakinga: kokį darbą duosi – tokį padarys. Agnė – meno žmogus, kuria labai gražius darbus. Ji – mano dešinioji ranka, pagalbininkė ir apskritai nepakeičiamas vaikas. O mokslai – „per viduriuką“, geriau sekasi tikslieji, sunkiau – lietuvių, anglų kalbos.
Rugsėjo mėnesį Agnė man pati pasakė, kad lieka viena, ir labai verkė. Mat mama labai prašė, kad važiuotų kartu, bet ji kategoriškai nesutiko. Mergaitė nori gyventi Lietuvoje.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
