Grožinėje literatūroje randame daugybę pavyzdžių, kuriuose atskleistas tėvo vaidmuo šeimoje, tėvų vyrų paveikslai. Tačiau ryškiausias, gyviausias turbūt yra kiekvienam žmogui genetinio tėvo paveikslas, pavyzdys, kurį matėme nuo kūdikystės, vaikystės dienų, kuris lydėjo visą gyvenimą.
Šiandien stoviu prie Tavo kapo, Tėte. Rasotą ryto žiedą pažadina švelnus vėjelis, plevena uždegtos žvakės liepsnelė… Nors laikas gydo žaizdas, kai kurios lieka, deja, visam gyvenimui. Atleisk, Tėve. Už viską, ko tada, vaikystėje, nesupratom, ko tada, jaunystėje, nesuvokėm ir nemokėjome vertinti…
Buvai man labai svarbus. Nuo mažų dienų žinojau, ko verta Tavęs prašyti, tikėtis… Ir be taisyklių buvo žinoma, kas galima, kas ne. Užtekdavo Tavo žvilgsnio, atodūsio. Visada supratome, tik niekada Tavęs nebijojome. Turėjai savitą bendravimo (ar meilės?) suvokimą. Rūpesčiu ir meile spinduliavo Tavo širdis, ir Tu dosniai dalinai ją mums, savo vaikams. Jaukumu šildė šeimos židinys, meile ir tarpusavio supratimu spinduliavo namų erdvė.
Tėvas, tėvynė, tėviškė, tėvystė… Šių ir daugybės kitų žodžių šaknys sietinos su tuo, kas brangu Tavyje, Tėte, ko niekada negalima pamiršti: tėviškės kampelio, kuriame gimei, rankų, kurios kelia vaiką į jo svajonę, palaiminimo ir linkėjimų svarbiausiais savarankiško gyvenimo momentais… Laiminga esu, nes Tu tikrai mus mylėjai, guodei, stiprinai. Tavo žaliose akyse, Tėte, ir dabar matau savas akis, Tavo užsispyrime ir duoto žodžio laikymesi matau savąjį… Po daugelio metų prisiminimų vingiuose regiu Tavo ištiestame delne pirmąsias mūsų sodelio uogas, kurias visada padalindavai mums, visiems trims savo vaikams…
O dabar Tavęs čia nėra, bet Tu esi mūsų prisiminimų pynėje, mūsų širdies tvinksniuose, mūsų atminties šviesoje…
Vida PAPAURĖLIENĖ
