Neslūgstanti mūsų tautiečių emigracija į svečias šalis bumerangu grįžta įvairiais aspektais: geresnio gyvenimo užjūriuos ieškantys žmonės dažnai tik paskutinę akimirką prisimena „nesvarbią smulkmeną” – užmiršo pasirūpinti ilgus metus mylėto augintinio ateitimi… Paprastai tokiais atvejais griebiamasi lengviausio varianto – nebereikalingas gyvūnas nuvežamas į mišką ar į atokesnį kaimą ir paleidžiamas į laisvę… Panašiais būdais augintinių atsikrato ir jų prižiūrėti nebenorintys ar tariamai juos „išaugę” žmonės. Todėl valkataujantys, apleisti, o kartais ir šeimininko smurtą patyrę šunys bei katės nebestebina ne tik kaimų, bet ir miesto gyventojų. Vieni juos uja iš kiemo, kiti, atvirkščiai, imasi globoti parūpindami jiems šiltą guolį ar lėkštelę pieno po daugiabučio kaimynų langais. „Gimtasis…” pašnekovų teiravosi, kokį susiklosčiusios problemos sprendimo būdą jie regi…
Viso kaimo „įvaikis”
Duokiškio kaimo (Kamajų sen.) bendruomenėje besisvečiavusiam „Gimtajam…” vietos gyventojai užsiminė apie visam rajonui aktualią problemą – valkataujančius, niekam nebereikalingus, iš pravažiuojančio automobilio išmetamus keturkojus. Šeimininkų apleistų, įbaugintų, nuskriaustų šunų ir kačių galima išvysti ir miesto centre, ir atokiausiuose rajono kampeliuose. Vieną tokį praėjusių metų rudenį buvo priversti „įsivaikinti” ir Duokiškio miestelio gyventojai. „Didelis, žmogų tik per atstumą prisileidžiantis, matyt, buvusių šeimininkų įbaugintas šuo iš kiemo į kiemą slampinėja jau kokį pusmetį. Gaila… Vargšelis laukia, kol kas nors numes kąsnį, o numetus prie jo puola tik tada, kai žmogus pasitraukia toliau… Bijo… Taip visi jį ir globojame: į kieno kiemą jis užsuka – tas duoda paėsti. O kaip kitaip? Juk gyvas padaras…” – sakė duokiškėnė Giedrė Dagienė.
Labai skaudi problema
Pasak pašnekovės, panašių atvejų jų kaime pasitaikė ne vienas ir ne du: iš pravažiuojančių automobilių išmetami nusibodę nusenę šunys, atsikratoma neplanuotai pagausėjusia kačių šeimyna ir t. t. „Niekam nebereikalingi keturkojai – labai skaudi problema. Nesikreipiam nei į šungaudžius, nei į kitas instancijas tam, kad tokį padarą užmigdytų ar kaip kitaip jį „ištrintų” iš gyvenimo. Tokias problemas stengiamės spręsti drauge su visa kaimo bendruomene ir paprastai mums pavyksta: nėra buvę, kad valkataujantis gyvūnas būtų užmirštas. Atsiranda žmonių, kurie apsiima jį globoti, o prisipratinę – priglaudžia. Bėda tik ta, kad šiuo metu šunis turi jau kiekvienas Duokiškio miestelio kiemas, tad ateity spręsti panašias problemas gali būti vis sudėtingiau”, – neslėpė G. Dagienė.
Išsamiau – antradienio GR.
Agnė Mackuvienė
