Turbūt nesuklysime buvusią Rokiškio psichikos sveikatos centro direktorę Emą Mamykiną pavadinę pačia garsiausia rajono emigrante. Ji paneigė stereotipus, kad svetur laimės ieškoti ryžtasi tik darbo netekusieji, kad emigracijoje jų laukia patys juodžiausi darbai. „Aš Danijoje jaučiuosi puikiai“, – pokalbio metu psichiatrė ne kartą tarė šiuos žodžius.
Surado socializmą
“Emigracija – ne silpnų nervų žmonėms”, – taip pradėjo pokalbį žinoma rajono psichiatrė Ema Mamykina. Prieš pusmetį ji išvyko dirbti į Danijos Bronderslevo psichiatrijos ligoninę. Prieš išvykdama pusantrų metų ji įtemptai mokėsi danų kalbą. Tačiau tik svečioje šalyje suvokė, jog vienas dalykas yra bendrauti su mokytoja, kuri stengiasi žodžius tarti taip, kad mokinys juos suprastų, ir visai kas kita kalbėti “gyvai”. “Pirmąsias savaites danų tariami žodžiai liejosi į vieną ištisinį garsą. Nieko nesuprasdavau. Gyvenimas virto juodžiausiu košmaru. Nesugebėdavau suvokti teksto, atsakyti bent trumpais žodeliais “taip” arba “ne” – tokia mane kaustydavo baimė”, – pirmąsias dienas svečioje šalyje prisiminė emigrantė. Kolegės sakė, kad per pirmąjį mėnesį ji padarė didžiulę pažangą, nors savo pasiekimus vertina kukliai: sako, jog tik po dviejų mėnesių pradėjo geriau suprasti vietos gyventojų šneką.
Ema kalbėjo apie tai, jog daugumą savo gyvenimo ji praleido komunizmą kūrusioje, tačiau visuotinės gerovės taip ir nepasiekusioje Sovietų imperijoje. Ji visiškai nesitikėjo, kad jai teks gyventi tobulai sukurtoje socialistinėje santvarkoje, kokia, anot jos, yra Danijoje. Per pusmetį gydytoja suvokė: Danijoje kiekvienas pilietis yra didžiulė vertybė. Valstybė juo labai rūpinasi, jo gydymui, sveikatos reabilitacijai negaili lėšų. “Gydytojas negali išrašyti paciento iš ligoninės, jei šis neturi kur gyventi. Apie benamį informuojamos seniūnija, socialinės tarnybos: ieškoma, kuri tokį galės apgyvendinti. Į savo palatą galima atsivežti ką tik nori ir taip susikurti jaukią aplinką. Ligonis renkasi: pats tvarkys palatą ar tai darys ligoninės personalas. Savaitgaliais kai kuriems pacientams rekomenduojama pakeisti aplinką – grįžti į namus. Jei sergančiųjų giminaičiai dėl kokių nors priežasčių negali jų parsivežti, ligoninė savo lėšomis samdo taksi”, – mums nelabai įtikėtinus dalykus pasakojo E.Mamykina.
Gydymas skiriasi iš esmės
Psichiatrė tvirtino, jog Danijoje ir Lietuvoje iš esmės skiriasi sergančiųjų psichine liga gydymas. Paskyręs vartoti vaistus Danijoje gydytojas labai smulkmeniškai aiškina pacientui, kodėl parinko būtent juos, išvardija galimas neigiamas medikamento pasekmes. Jei pacientas atsisako siūlomų vaistų arba prašo kitokių, gydytojas turi įtikinti ligonį, kad numatytas gydymo būdas yra tinkamiausias. Derybose, kurios gali trukti iki 3 savaičių, psichiatras su pacientu randa abi puses tenkinantį variantą.
Anot E.Mamykinos, kai kurie danai, kaip ir lietuviai, nesilaiko gydytojo rekomendacijų. Danijos gydytojas net tada, kai yra visiškai įsitikinęs, kad pacientas su juo nėra atviras, kad nesilaiko nurodymų, niekada to nepasakys jam į akis. Daktaras bandys kitokiais keliais “prisikasti” prie tiesos. Lietuvoje normalu įtarinėjimus išsakyti pacientui: tai sukelia nepasitikėjimą vienas kitu.
Danijos įstatymuose, anot E.Mamykinos, labai konkrečiai reglamentuota prievarta prieš psichine liga sergantį žmogų. Paūmėjus ligai, įtariant, kad sergantysis gali žaloti save ar kitus, vartojamos prievartos priemonės. Vėliau gydytojas pacientui išaiškina, kodėl priėmė tokį sprendimą, bei užpildo specialų dokumentą. Vieną jo egzempliorių gauna ligonis. Dokumente – informacija apie prievartos atvejį bei institucijų sąrašas, į kurias nepatenkintasis gali kreiptis pagalbos. “Sergantieji labai mėgsta pasinaudoti jų teise skųstis. Speciali komisija nagrinėja skundus, teikia išvadas”, – pasakojo gydytoja.
Nelaimės slėpti nėra prasmės
Anot pašnekovės, Danijoje niekas neslepia nesėkmingų gydymo atvejų, kai nepavyksta pasiekti rezultato. “Slėpti nesėkmę nėra prasmės. Čia, kitaip nei Lietuvoje, niekas neieškos kaltųjų. Priešingai, nesėkmės atvejį nagrinės medikų komanda, bandys rasti pozityvų sprendimą, aiškinsis priežastis, kurios ateityje padės išvengti klaidų. Bus pasirūpinta ne tik pacientu: pagalbos sulauks ir stresą dėl nesėkmės patyrusi medikų komanda”, – pasakojo E.Mamykina.
Danijoje kitaip organizuojamas ir gydytojo darbas. Nėra jokių darbo grafikų, tabelių. Savaitės pradžioje gydytojui išduodamas dokumentas, kuriame pažymėta, kad darbo diena tęsiasi 7 valandas: nuo 8 iki 15.24 val. Kasdien gydytojas pats žymi dirbtą laiką. Susirgus nereikia jokių pažymų, užtenka ligos valandas pažymėti minėtame apskaitos lape. Savaitės pabaigoje dokumentą gydytojas pateikia personalo skyriui, kuris skaičiuoja atlyginimą. “Ir niekam nekyla mintis gudrauti, užsirašyti daugiau darbo valandų”, – įspūdžiais dalinosi E.Mamykina.
Apie darbo krūvius gydytoja sakė nenorinti daug kalbėti, nes tai erzins Lietuvoje dirbančius jos kolegas. Ligoninėje vienam gydytojui priskiriami šeši pacientai. Kasdieninių vizitacijų psichiatrijos ligoninėje nėra. Su pacientu bendrauja vidurinysis personalas, kuris apie jo būklę, elgesį praneša gydytojui. Pastarasis ligonį konsultuoja tik tada, kai yra būtinybė. Gydytojas dokumentų nepildo. Išvadas, pastebėjimus, rekomendacijas jis diktuoja į diktofoną, o tekstą surenka ir į informacinę bazę perkelia ligoninės sekretorė. “Danijoje pajutau didžiulį dėmesį, pagarbą ir sergančiam žmogui, ir jį gydančiam medikui”, – pridūrė E.Mamykina. Jos nuomone, Lietuvoje medicinos sistema yra neracionali, didžiausias jos trūkumas – medikai dažnai dirba darbą, kuris jiems nepriklauso.
Materialistui – vienišiaus dalia
Planuojantiems emigruoti kolegoms ponia Ema davė vieną patarimą: norintiems svetur sukaupti kapitalą iš viso neverta krautis kelionės lagaminų. Danijoje pinigų pakanka viskam, čia nereikia skaičiuoti kronų nuo algos iki algos, tačiau materialinės vertybės šioje šalyje visiškai nesvarbios. Jas vertinantis žmogus pasijus vienišas. Niekam nerūpi, kokiais automobiliais važinėja kaimynas, kiek jis turi namų, kokiame būste gyvena. “Danams svarbiausios moralinės vertybės – asmenybė, jos dvasingumas, intelektas, šeima, sąžinė, harmonija”, – tikino E.Mamykina. Anot jos, dar gyvendama Lietuvoje, ji susirgo onkologine liga. Gydydamasi turėjo labai daug laiko apmąstymams, gyvenimo prasmės paieškai. “Tuomet suvokiau, kad materialinis turtas yra visiškas niekas. Su tokiomis nuostatomis Danijoje jaučiuosi sava tarp savų”, – pridūrė pašnekovė.
Kas skatino medikę keisti gyvenimą – palikti darbą, kolektyvą, namus, tarsi antrą kartą iš naujo pradėti darbinę karjerą? Išvykdama į Daniją ponia Ema viešai nekomentavo savo sprendimo. Dabar ji buvo atviresnė. “Rokiškyje į mano darbą buvo žiūrima taip: ką darau, tai reikalinga ne bendruomenei, ne žmonėms, o man asmeniškai. Pavargau įrodinėti, kaip reikia organizuoti pagalbą sergantiems žmonėms. Rajono politikai tai geriau žino už specialistus. Suvokusi, kad kova su vėjo malūnais beprasmė, ėmiau galvoti apie permainas: kas ieško, tas randa”, – teigė E.Mamykina.
Pirmoji lietuvė
Bronderslevo ligoninėje E.Mamykina yra pirmoji lietuvė, jos veikla vertinama ne pagal išankstinį nusistatymą, o pagal atliekamą darbą, pastangas. Po bandomojo keturių mėnesių laikotarpio jai buvo pasiūlytas nuolatinis darbas. Gyvena ji su dukra Evelina nuomojamame name. Iki spalio mėnesio turi laiko apsispręsti, ar tęs nuomos sutartį, ar ryšis ilgesniam laikui leisti šaknis Danijoje ir pirkti būstą… “Negaliu tvirtinti, kad jau įsiliejau į vietos bendruomenę. Dar jaučiuosi svetimkūniu. Jų visai kitokios tradicijos, papročiai, todėl naujokui reikia laiko prisitaikyti”, – sakė E.Mamykina. Anot jos, danai nėra linkę artimai bendrauti su kolegomis. Eidamas pro šalį pas kolegą neužsuksi puodeliui kavos. Po pirmosios pažinties danai nesistengia bendrauti su naujoku, laukia iš jo iniciatyvos, stebi, ką jis pasiūlys.
Laisvalaikis – gamtoje
arba pinant vyteles
Laisvalaikį E.Mamykina mėgsta praleisti gamtoje: nuo jos namų iki Šiaurės jūros – 23 km, iki Baltijos jūros – 60 km, o iki tos vietos, kur abi jūros susilieja, – 80 km. Du kartus per savaitę ji lanko danų kalbos kursus, sporto klubą. Naujasis jos susidomėjimas – pynimas vytelėmis, todėl užsirašė į šio pomėgio savaitgalinius kursus.
Kelioms savaitėms į Lietuvą atvykusi Ema džiaugėsi vyresniosios dukros Vitalijos sužadėtuvėmis, savo sodyboje surengė kurso draugų susitikimą. Anot jos, susitikę po 25 metų jos bendraamžiai nesistebėjo emigracija, nes ji – ne pirmoji kurso gydytoja, dirbanti užsienyje. “Nusipirkau grąžtą, įrankių komplektą, kad galėčiau bent paveikslus pasikabinti. Vešiuosi daug indų – lėkštučių, puodelių. Daniški man nepatinka ir stebuklingai brangūs – lėkštė kainuoja apie 70 Lt. Dar reikės nusipirkti kavos. Vienintelis dalykas, kuris man svečioje šalyje nepatinka – tai kava”, – rodydama pirkinius pasakojo ponia Ema. Ji neslėpė, jog skuba grįžti į šalį, kurioje labai puikiai jaučiasi.
Dalia Zibolienė
