Tautodailininkas Eugenijus Deksnys – nagingų stalių giminės palikuonis. Du Petrai – tautodailininko tėvas ir senelis – Deksniai buvo staliai. Meistro tėvui Rokiškio šv. evangelisto Mato parapijos tikintieji patikėjo bažnyčios suolų gamybą, o jis svajoja sukurti šios šventovės naujas duris.
Negalėjo atitraukti akių nuo išdrožtų vynuogių kekių
Nuo jaunystės drožėjas E. Deksnys žavisi Rokiškio bažnyčios interjeru, mediniais altoriais, sakykla, klausyklomis. Vaikystėje jis, priimdamas Švenčiausiąjį Sakramentą, negalėdavo atitraukti akių nuo Dievo stalo vartelių, išpuoštų drožinėtomis vynuogių kekėmis. Jomis, anot tautodailininko tėvo, žavėjosi ir jo senelis. „Nebūsiu spenys, ir aš kada nors tokias vynuogių kekes išdrošiu“, – kažkada bažnyčioje toptelėjusi mintis ilgam įsirėžė meistro atmintin.
Šią idėją kūrėjas įgyvendino: pagamino indaują–vyninę, o jos durelėse įkomponavo vynuoges. „Kiek besistengiau drožti vynuogių kekes, tačiau bažnyčios Dievo stalo vartelių uogos man vis tiek atrodo gražesnės“, – kuklinasi pašnekovas.
Dirbti savarankiškai E. Deksnį paskatino Ignalinos rajono kunigas, atvykęs užsisakyti naujų bažnyčios durų. Tuo metu tėvo namuose nebuvo, o sūnus nežinojo, ar verta imtis šio darbo. „Tu esi jaunas vyras, tėvas pamokys ir padarysi“, – Eugenijų drąsino kunigas. Tuomet jam buvo 21-eri.
Sėkmingai atlikęs pirmąjį darbą, jaunasis meistras įgavo drąsos, pasitikėjimo, todėl ryžosi pagaminti masyvias 4 ir 6 metrų aukščio duris Tverečiaus Švč. Trejybės bažnyčiai. Išvydęs jas, kunigas suabejojo, ar sudėtingą užsakymą galėjo įvykdyti toks jaunas meistras. „Jei būčiau tvirtinęs, kad man niekas nepadėjo, nebūtų patikėję, todėl ėmiau ir sumelavau: „Kur čia vienas pagaminsi?“ – profesinės veiklos pradžią prisiminė E. Deksnys.
Taikomasis medžio apdirbimas
Vėliau meistras pagamino Kupreliškio (Biržų r.) šv. arkangelo Mykolo bažnyčios duris, Svėdasų (Anykščių r.) šv. arkangelo Mykolo šventovės Dievo stalą. Užsakymas sukurti Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šoninį altorių su Marijos statula paskatino meistrą domėtis architektūra, jos stiliais. Minėtas darbas jį išgarsino kaip bažnytinio interjero meistrą, tačiau pastaruoju metu parapijos turi finansinių sunkumų, todėl užsakymų labai sumažėjo.
Kūrėjas atkreipė dėmesį į sutrūnijusią Rokiškio bažnyčios durų apačią. Anot meistro, jeigu nieko nebus daroma, po kelerių metų jas reikės išmesti. „Mano svajonė – suremontuoti arba atnaujinti šios Dievo šventovės duris“, – prasitarė E. Deksnys.
O kasdienei veiklai meistras pasirinko ne meninį, o taikomąjį medžio apdirbimą – gamina langus, duris, įvairiausius baldus (indaujas, stalus, kėdes, spintas, lovas). Prieš pradėdamas darbą, pirmiausia jį nusibraižo, suprojektuoja, o gaminti pradeda tik tada, kai visa apgalvoja iki smulkmenų.
Po šalies nepriklausomybės atkūrimo visuomenė gyveno patriotinėmis nuotaikomis, tad meistrui daug teko kurti medžio darbų, papuoštų tautine simbolika ar liaudies motyvais.
Dabartiniai užsakovai labiau praktiški: jų pageidavimu, lova turi būtų stipri, negirgždanti, mažiau dekoratyvinių detalių, kad nuo jų būtų lengva valyti dulkes. Balduose – daug kaltinių metalo detalių: vienos – sutvirtinti, kitos – papuošti.
„Kol kas išsiverčiu be kalvės: žiemą kūrenu krosnį, šildau ir namą, ir metalą. Pats išsikalu reikiamas detales“, – meistrystės plonybėmis dalijasi E. Deksnys.
Įrengė Obelių malūno interjerą
Vienu svarbesnių savo darbų E. Deksnys vadina Obelių malūno interjero kūrimą ir jo įrengimą. Masyvios, nestandartinių formų kėdės, stalai, šviestuvai, baras traukia lankytojų dėmesį. Įdomu tai, kad visos kėdės – trikojės. Tokią jų formą padiktavo malūno interjeras: kėdės derintos prie apvalių stalų.
Meistro nuomone, kuriant interjerą svarbiausia nepadauginti detalių, kurios nepaverstų patalpos muziejumi. „Reikia suvokti užsakovo skonį, supratimą apie meną, tačiau pats geriausias klientas tas, kuris suteikia kūrybinės laisvės“, – įsitikinęs E. Deksnys.
Beje, per daugelį metų meistras įsitikino, jog būtina įsiklausyti į moterų nuomonę, paremtą praktika.
Niekada negamino karsto…
„Drožyba – amatas, o kūryba – Dievo malonė. Norint sukurti kažką įspūdingo, reikia išjausti, išgyventi, pereiti savąją Golgotą“, – svarsto E. Deksnys. Jis įsitikinęs, kad drožti, kaip ir rašyti, galima išmokyti visus, tik reikia labai daug kantrybės. Menininkas, norėdamas sukurti kažką naujo, iš savęs turi „išlieti“ susiformavusius vaizdinius. Svarbiausia, kad jų neišardytų aplinkinių patarimai, kritika.
Rokiškio Vytauto gatvėje stovi E. Deksnio sukurtas koplytstulpis. Jame – Šv. Augustino, jaunimo ir studentų globėjo, atvaizdas. Juo meistras įgyvendino savo tėvo P. Deksnio sumanymą drožiniu įamžinti čia kadaise stovėjusią Jaunimo bažnyčią. Droždamas koplytėlę, Eugenijus stengėsi atkartoti buvusios bažnyčios architektūrą.
Neseniai tautodailininkas E. Deksnys dalyvavo Rokiškyje vykusiame langinių plenere. Su kolega drožėju Eugenijumi Majausku pagamino medinius antlangius, polangius, vėjalentes, lėkius ir jais papuošė du Respublikos gatvės namus. Būtent šiame plenere kūrėjams kilo mintis nors vieno Respublikos gatvės namo fasadą papuošti tradicinėmis aukštaitiškomis detalėmis.
Meistro E. Deksnio rankoms paklūsta įvairūs darbai, tačiau jos niekada negamino karsto. Pasak jo, uošvis buvo net lentas atvežęs, tačiau žentas sugebėjo nuo šio darbo išsisukti. Karsto konstrukcija nėra sudėtinga, tačiau meistrui tai kelia nemalonių išgyvenimų.
Bene sunkiausias E. Deksniui darbas – kurti laikiną kapų kryžių motinai…
Gražiausi kūriniai – šeima
Paklaustas apie gražiausius savo kūrinius E. Deksnys jais įvardijo savo vaikus, o pačiu tikriausiu šedevru – žmoną Dalią. Jai meistras skiria daugumą savo kūrinių. Parodęs žmonai pagamintą kėdę aukštu atlošu, trimis kojomis, puoštą Napoleono tipo karūna, pats prisėda ant taburetės – tradicinės keturkojės, be jokių pagražinimų: ją meistras pasigamino sau. „Ilgai ant tokios kėdės nepasėdėsi. Taburetė man primena, jog negalima tinginiauti: pavalgei ir prie darbo“, – juokiasi meistras.
Dalia ZIBOLIENĖ
