Genovaitė Deksnienė atėjo į pasaulį Grigiškių (Panemunėlio sen.) kaime, vos praūžus Antrojo pasaulinio karo frontui – 1944 m. liepos 15-ąją. Jos vaikystė, kaip ir daugelio pokario kartos vaikų – nebuvo nerūpestinga ir lengva. Tačiau, kaip pati sako, gyvenimą prabėgusi, ponia Genovaitė ir dabar turi aibę mėgstamų veiklų: ji – viena pirmųjų Juodupės krašto ūkininkių, ilgametė Maineivų rinkimų apylinkės komisijos pirmininkė, aktyvi Didsodės bendruomenės narė, šeimos ir giminės švenčių siela.
23 piršliai
Ponios Genovaitės mama Emilija Čypaitė kilusi iš Žilių kaimo (Panemunėlio sen.). Jos tėvai – Kazimieras ir Domicelė Čypai buvo laikomi tvirtais ir garbingais ūkininkais – turėjo daugiau nei valaką žemės. O pati Emilija plačiai apylinkėse garsėjo ne tik darbštumu, kuklumu, bet ir buvo reto grožio. Kitados į Žilius užsukus klajojančių čigonų taborui, būrėja „išmetė kortomis“, kad Emilija turės iš ko pasirinkti jaunikį, tačiau jos gyvenimas nebus rožėmis klotas. Pranašystė išsipildė: skimbčiodamos žvanguliais į Čypų kiemą nuolatos suko piršlių „lineikos“ ir rogės. Čypų šeima suskaičiavo: vyriausios dukters rankos prašė net 23 jaunikiai. Iš visų pretendentų Emilija išsirinko Grigiškių ūkininką Antaną Gasiūną.
Vienas po kito į pasaulį pasibeldė keturi jų vaikai – Vytautas, Bronislovas, Janina ir jaunėlė Genovaitė. Ji gimė vos pro Grigiškes praūžus karo frontui: 1944 m. liepos 15 d. Paskutinės jaunėlės laukimo dienos poniai Emilijai buvo labai neramios: norėdamas apsaugoti šeimą jos tėtis Antanas kartu su jos seserimi Albina iškasė apkasą, kuriame šeima ir kaimynai slėpėsi nuo kariaujančių armijų aviacijos antpuolių. Į namus šeima užsukdavo tik naktį ir tik trumpam.
Nebuvo lengva
Karas, po to sekusi antroji sovietinė okupacija buvo sunkūs išbandymai mažo kaimo šeimai. Tačiau dar sunkesni laikai atėjo tuomet, kai mirė A. Gasiūnas. Jo jaunėlei dukrai tuomet buvo vos aštuoneri…
Likusi viena su keturiais vaikais, ponia Emilija nepalūžo. Sunkiai dirbdama ir vaikams įdiegė meilę darbui. Kai daugelis to meto jaunuolių, vos pabaigę kelias klases, išeidavo dirbti taip ir neįgiję jokios profesijos, šios šeimos atžalos į gyvenimą žvelgė kitaip: pagal galimybes siekė žinių. Vyresnėlis Vytautas – šiandien žinomas rajono istorikas ir kaimo rašytojas. Pernai į Amžinybę iškeliavęs Bronislovas – ilgametis Panemunėlio tarybinio ūkio, vėliau Panevėžio miškų urėdijos miškavežės vairuotojas. Sesuo Janina Klimkienė, kol jos gyvybės nepasiglemžė sunki liga, buvo ilgametė rajono bibliotekos darbuotoja.
O jaunėlė Genovaitė, pabaigusi Šetekšnių pradinę mokyklą ir Panemunėlio vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į tuomet labai populiarų Salų žemės ūkio technikumą. Ji pasirinko zootechnikės specialybę. Kodėl? „Man patiko rūpintis gyvuliais. O dar ir draugė Vanda mane kalbino kartu mokytis“, – pasakojo G. Deksnienė. Patekti į technikumą nebuvo lengva, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. „Puikiai sekėsi matematika, todėl juos išlaikiau nesunkiai. Likimo ironija: mane mokytis prikalbinusi Vanda suklupo ir įstojo mokytis tik po poros metų“, – pasakojo pašnekovė.
Studijos Salų žemės ūkio technikume truko ketverius metus, moksleiviai turėjo atlikti dvi gamybines praktikas.
Tačiau net ir sunkiais pokario metais jauni žmonės mokėjo džiaugtis gyvenimu. G. Deksnienė kartu su seserimi Janina šoko technikumo šokių ansamblyje, dalyvavo keliose rajono dainų šventėse. Šokti jai ir tuomet, ir dabar sekėsi puikiai – iki šiol ponia Genovaitė laikoma geriausia gausios giminės šokėja.
O kur tie smagūs jaunimo vakarai, gegužinės prie Šetekšnos upės, prie tilto, jungiančio Rokiškio ir Kupiškio rajonus! Juose išryškėjo kitas G. Deksnienės talentas: gebėjimas telkti ir įkvėpti žmones! Reikia šokti – puiku, vaidinti, dainuoti – irgi ne bėda. Drąsą išbandyti naujoves, šmaikštų charakterį liudija ir tai, kad dar studijuodama Genovaitė įgijo motociklininkės teises, o vairuojančios moterys tuomet buvo retenybė.
Ketverių metų studijos prabėgo it viena diena. 1963 m. rudenį, sėkmingai baigusi studijas, jaunoji zootechnikė Genovaitė gavo pirmąjį paskyrimą į kolūkį „Už tėvynę“, įsikūrusį prie Sartų ežero. „Ne koks tas kolūkis buvo: nedidelis, neturtingas. Tiesa, man darbo netrūko: turėjau rūpintis ir jo galvijų banda, ir kiaulėmis“, – apie pirmąją darbovietę pasakojo G. Deksnienė.
1965-aisiais specialistė buvo paskirta dirbti kolūkyje „Tikruoju keliu“.
Surado gyvenimo žmogų
Šis sprendimas buvo lemtingas. Būtent kolūkyje „Tikruoju keliu“, o tiksliau – Didsodėje, Genovaitė surado gyvenimo žmogų Rimantą, sukūrė savuosius namus, čia gyvena jos dukra Rasa su vyru Jonu, anūkai Gintarė, Tomas ir Tautvydas.
O kaip susipažino ši šauni pora? „Ech, buvo „Tikruoju keliu“ toks traktorininkas Rimantas. Kaip pristojo prie manęs, tai niekaip nepavyko atsikratyti“, – žvelgdama į besišypsantį vyrą juokavo G. Deksnienė. Ponas Rimantas šaunumu nenusileido savo mylimajai. Jo šeima visame rajone garsėjo šeimyniniu orkestrėliu: tėtis su broliu grojo akordeonais, Rimantas – klarnetu, o jo mama mušė būgną ir nuostabiai dainavo. Jos skaidriu it krištolas sopranu atliekama daina „Rudenį, rudenį“ buvo daugelio švenčių puošmena. Tik prikalbinti močiutę padainuoti buvo sunku – ji labai kukli.
Naujoji zootechnikė greitai tapo „Tikruoju keliu“ jaunimo siela. Kartu su bibliotekininke rengdavo įvairius vakarus, jaunimo šventes, repetuodavo spektaklius, Senųjų metų palydėtuves, derliaus šventes, komjaunuolių krikštynas. „Manote, lengva greta savo darbų dar suspėti ir renginius ruošti? Bet visi sunkumai įveikiami, jei tik noro yra“, – su šypsena smagius jaunystės laikus prisiminė pašnekovė. Tik dėl muzikantų bėdos nebūdavo: užtekdavo meiliai pamerkti akį Rimantui, ir jis pakviesdavo šeimą groti.
O štai 1965 m. rugsėjo 27-ąją jiems visgi teko samdyti garsią muzikantų kapelą… savosioms vestuvėms. Į dvaro rūmų (dabar Rokiškio krašto muziejus) salę vos tilpo gausus pamergių ir pabrolių pulkas. 1971 m. gruodžio 16 d. jauna šeima sulaukė savo vienturtės dukrelės Rasos. O kiek jaunų šeimų jie patys supiršo! Ar besuskaičiuoja Genovaitė ir Rimantas gausų savo krikšto sūnų ir dukterų būrį? Nors dauguma jų – jau suaugę, rūpestingi krikšto tėvai nepamiršta nė vieno jų gimtadienio.
Bedarbių nebuvo,
bet trūko norinčiųjų dirbti
Darbšti šeima buvo ne tik savosios giminės siela, bet ir kolūkio atrama. Darbščių, atsakingų, iniciatyvių žmonių ir tais laikais stigo. „Sovietiniais laikais bedarbių nebuvo. Visi ramūs: nors kokį darbelį, pragyvenimo šaltinį vis tiek turės. Bet gerų darbuotojų būdavo maža“, – pasakojo ponia Genovaitė.
Ji dar iki šiol pašoka išgirdusi laidinio telefono skambutį. „Jei kas atsitikdavo fermoje, skambindavo ir viduryje nakties. Sučirškė telefonas – bėgte į garažą, ant motociklo ir visu greičiu žiūrėti, kas ten nutiko. Gyvulys juk nepalauks“, – pasakojo pašnekovė. O koks sunkus būdavo švenčių laikotarpis – jei kokia melžėja „užšventė“, tai zootechnikei tekdavo ne tik karves melžti ar šerti, bet ir šakėmis mėšlą mėžti. „Kartais tekdavo melžėjoms ir griežtesnį žodį pasakyti“, – prisipažino ponia Genovaitė. O su darbuotojais reikėjo atsargiai – ir melžėjų, ir traktorininkų nuolat trūko.
Darbštūs, atsakingi darbuotojai sulaukė įvertinimo: šeima saugo solidžią garbės raštų, padėkų, pagyrimų krūvelę. „Prašydavau kolūkio ir rajono valdžios nebeskirti man apdovanojimų, nes kitos kolūkio moterys ėmė pykti. Bet argi valdžia klausė…“ – sakė pašnekovė. Ji ne kartą buvo išrinkta kolūkio profsąjungos pirmininke, 1984 m. buvo vienintelė moteris, išrinkta į rajono komitetą, 1985 m. apdovanota ordinu „SSRS garbės ženklas“. 1988 m. ji atstovavo mūsų rajoną IV visasąjunginiame kolūkiečių suvažiavime Maskvoje.
Ir ši pagarba – ne veltui. G. Deksnienės prižiūrima kolūkio „Tikruoju keliu“ ferma, kurioje mūkė per 400 galvijų, buvo laikoma pavyzdine. „Kiek delegacijų joje apsilankė! Jei tik į rajoną atvykdavo kokie svečiai, tuoj pas mus juos valdžia veždavo. O 1989 m. rajone apsilankiusi tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos delegacija stebėjosi, kaip mums pavyksta fermoje išlaikyti tokią švarą ir tvarką“, – pasakojo ponia Genovaitė.
Namai – melžėjoms,
specialistai – palauks
Specialistus kolūkis viliojo siūlydamas ne tik darbo, bet ir gyvenamąją vietą. Kaip ir daugelis jaunų šeimų, Deksniai nekantriai laukė, kol kolūkis tesės pažadą ir skirs jų šeimai namus. Žadėjo kartą, tačiau pirmininkas paprašė: „Ar negalėtumėte dar truputį palaukti?“ Jauna šeima sutiko. Po to vėl pažadėjo: kai tik namą statys, lai Deksnių šeima žino – jiems teks. „Ir vėl teko užleisti namuką naujiems darbuotojams. Tačiau kai trečiąkart paprašė palaukti, ne juokais supykome. Ir… 1985 m. atšventėme įkurtuves dabartinėje mūsų sodyboje“, – pasakojo G. Deksnienė.
Bendruomenės siela
Papūtus permainų vėjams, po to suirus „Tikruoju keliu“ kolūkiui, ši šeima buvo viena pirmųjų, išdrįsusi imtis savarankiško ūkininkavimo. Ir dabar Deksnių šeimos tvarte dar mūkia karvutė, kriuksi paršelis. „Atsibundu ryte, sėdu ant dviračio ir minu takeliu į ganyklą. Širdis atsigauna. Be darbo aš negalėčiau. Visas mano gyvenimas – nuolatinis bėgimas. Bet kitaip gyventi aš nemoku. Todėl man keista, kai jauni žmonės, įsikūrę kaime, tingi pasisodinti kelias vagas bulvių ir daržovių, neturi jokio gyvulėlio, o dejuoja, kaip sunku jiems gyventi“, – sakė ji.
Aktyvi ir iniciatyvi moteris nesikratė ir visuomeninių pareigų: ji daugelį metų buvo Maineivų rinkimų apylinkės, kuri veikė Didsodėje, komisijos pirmininkė. Nuo pat Didsodės bendruomenės įkūrimo yra aktyvi jos narė. Plačiai apylinkėje ponia Genovaitė garsėja ne tik aktyvumu, bet ir vaišingumu. Štai susiklostė graži tradicija šeimos kieme Sekminių kiaušinienei sukviesti gausų draugų ir kaimynų būrį. O kaipgi Didsodės ir giminės šventės apsieis be garsiojo ponios Genovaitės suslėgto saldaus pieno sūrio! Beje, tokį dovanų gavo ir 1992 m. Didsodėje viešėjęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
G. ir R. Deksnių pastangas vienyti gyvenvietės žmones įvertino bendruomenė: šią gražią šeimą apdovanojo padėka. Deksnių šeima – ištikimi „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojai: jie saugo kelių dešimtmečių laikraščių komplektus.
Lina Dūdaitė
