Artėjančio „Gimtojo Rokiškio” 70-mečio proga redakcijoje dirbusį Joną Mažeikį prisimena jo pusseserė Elena Neniškytė. Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto dėstytoja visą gyvenimą dirbusi, šiuo metu užsitarnautu poilsiu besidžiaugianti moteris neslepia negalinti pasigirti labai artimais santykiais su pusbroliu, tačiau turinti ką papasakoti…
Tikrų tikriausias
„Tokia jau ta mūsų giminė: bendrų „balių” niekas nekeldavo, gyvenome vieni nuo kitų nutolę po keliolika kilometrų, automobilių neturėjome. Jei kada vaikystėje ir susitikdavome, nebent per kokio nors giminaičio laidotuves ar atlaidus. Šiek tiek artimiau bendrauti ėmėme tik persiritus į antrąją gyvenimo pusę”, – atviravo E. Neniškytė.
„Jonas gimė valstiečių Povilo ir Anelės šeimoje. Kiek man yra žinoma, šeimoje jis buvo vienintelė atžala, nes kitą sūnų Jono tėveliams teko palaidoti. Man jis buvo tikrų tikriausias pusbrolis, tačiau aštuoneriais metais vyresnis. Matyt, nemažas metų skirtumas ir bus lėmęs tą faktą, kad Jonas daugiau kalbos turėjo ne su manimi, o su vyresne mūsų pussesere. Kiek žinau, būdamas kariuomenėje su ja bendraudavo laiškais, kuriuose vietos visada užtekdavo ir kokiam eilėraščiui”, – „Gimtajam…” pasakojo E. Neniškytė. Anot jos, po kariuomenės grįžęs namo Jonas įsidarbino Juodupės linų fabrike paprastu darbininku. „Iš giminaičių girdėjau, kad dėl prastų darbo sąlygų ir nuolatinio buvimo dulkėse netrukus susirgo tuberkulioze, pora metų gydėsi. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis atsirado „Gimtojo…” redakcijoje, nežinau. Pamenu tik vėlesnius metus, kai jis, jau dirbdamas laikraštyje, važinėdavo į Vilniaus universitetą, kur baigė neakivaizdines žurnalistikos studijas. Jei kada Vilniuje ir buvo pas mane užsukęs, nebepamenu”, – prisipažįsta E. Neniškytė.
Nepiršdavo savo nuomonės
Vilniuje gyvenančios pusseserės artimesni santykiai su Jonu užsimezgė tuomet, kai kiekvienuose namuose atsirado laidiniai telefono aparatai. „Karts nuo karto susiskambindavom. Kalbėdavomės apie elementarius kasdienius dalykus, giminaičius, sveikatą. Susižavėjęs sveikuolišku gyvenimo būdu, Jonas ne sykį yra pasakojęs apie paties praktikuotą apsipylimą šaltu vandeniu ir kt. Tačiau, kiek pamenu, niekada nepiršdavo savo nuomonės, nepamokslaudavo. Bendraudamas su giminaičiais visada būdavo mielas, paslaugus, nuoširdus, atidus, nenorintis apsunkinti. Abiem teko krikštyti savo jauniausią pusseserę. Kalbėti apie artimesnį mudviejų ryšį – sunku. Tiesa, ne kartą teko pabuvoti pas jį redakcijoje, tačiau apie Jono darbą ir apie tai, kaip jam sekasi jį dirbti, nekalbėdavom. Gal dėl to, jog aš – matematikė, jis – žurnalistas. Tiesiog stengdavomės kalbėti mums bendromis temomis”, – „Gimtajam…” pasakojo J. Mažeikio pusseserė.
Paskutinis susitikimas
E. Neniškytė prisiminė paskutinį judviejų susitikimą Salų miestelyje (Kamajų sen.), kai Jonas, besifilmuodamas rokiškėno Justino Krisiūno režisuotame filme „Dangus neturi išrinktųjų”, netikėtai užsuko pas josios seserį. „Iš to, ką tuokart Jonas pasakojo apie filmavimo užkulisius, supratau: vaidinti jam labai patiko. Nors Jonas niekada atvirai neišliedavo savo emocijų, tačiau buvo matyti, kad vaidinti jam buvo miela… Štai toks buvo paskutinis mudviejų susitikimas. Vėliau dar kokį kartą ir kalbėjome telefonu, tačiau tik tiek”, – prisiminimais apie pusbrolį J. Mažeikį su „Gimtojo…” skaitytojais dalinosi E. Neniškytė.
Agnė Mackuvienė
