„Tyliuoju žudiku“ vadinamas hepatitas C neatpažįstamai pakeitė 50-metės rokiškėnės gyvenimą. Sportiška, linksma ir jokia rimtesne liga nesirgusi moteris medikų diagnozę sutiko lyg mirties nuosprendį.
Tarsi žaibas
„Pasijutau bejėgė… Pasislėpusi nuo namiškių ir bendradarbių raudojau kelias dienas, o namuose bijojau prisiliesti prie daiktų bei artimųjų, kad jų neapkrėsčiau“, – pasakojo Saulė P. (moters prašymu vardas pakeistas). Serganti hepatitu C, ji sužinojo prieš 5 metus, kai sutrikus virškinimui kreipėsi į gydytojus. „Labai mėgau saldumynus, valgydavau sočiai ir riebiai: dėl savo negalavimų kaltindavau skrandį“, – sakė pašnekovė.
Pirmieji p. Saulės išgyvenimai buvo labai sunkūs: neapleido mintis, kad ji gyvens nebeilgai, kankino baimė, jog hepatitu užkrėtė namiškius ir bendradarbius. „Dirbu 30-ies žmonių kolektyve, prie vieno stalo geriame arbatą, švenčiame, naudojamės tuo pačiu vandens čiaupu. Namuose dar sunkiau, nes visi daiktai bendri. Kai sužinojau apie ligą, pirmąjį mėnesį elgiausi tarsi asketė: vengiau žmonių, stengiausi valgyti atskirai nuo kitų, į darbą nešdavausi savo puodelį ir rankšluostį“, – sakė p. Saulė. Apie jos ligą žinojo tik šeima ir ją gydantys medikai, tačiau moteris jautėsi taip, tarsi visas miestas numanytų jos bėdą. Žmonių žvilgsniuose ji įžiūrėdavo gailestį ir baimę prie jos prisiliesti. „Tik daug vėliau supratau, kad tokią situaciją sukūriau pati, nes jaučiausi tarsi į kampą užspeistas šuo“, – pasakojo pašnekovė.
Visas straipsnis antradienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ
