Kai grįžom iš Italijos, net sunku buvo apie ją galvoti: per aštuonias dienas tiek daug įspūdžių gali patirti, ko gero, tik kartą per metus. Ir ne todėl, kad Italija toli, kad ji nepaprastai didelė. O todėl, kad ji neapsakomai stulbina. Ši šalis žadina tiek įspūdžių, kiek tu įstengi jos pamatyti. Nuo pat kelionės Alpių kalnais, beviltiškai bandant suskaičiuoti tunelius, Toskanos platybių, budinančių vienatvės nuojautą, iki pat Kapri salos, tviskančios bendravimo prabanga, siela nesiliauja aikčioti susižavėjimu. Gamta, architektūra, Dievo artuma, istorija, kava, vynas, muzika, mada, tradicijos, nuotaikos ir dar daugybė kitų dalykų čia turi savitą charakterį, būdingą tik Italijai. Ir ne tiek daug laiko praeina, kai netikėtai išgirsti: ji šaukia sugrįžti. Bent prisiminimais…
Per Alpes – į Florenciją
Kelias Rytų Alpių kalnais neprailgsta šimtus kilometrų: likusiems namuose jau čia pradedi krauti lauktuves: svaiginančio aukščio, spalvingų slėnių lyrikos, upių vandens, greitesnio už tavo kelionių firmos autobusą, ežerų su niekuo nepalyginamo vaiskumo ir baimingos kelių raizgalynės įspūdžius. Tik užgulusių ausų nemalonų jausmą pasilieki sau… Niekam nepavyko suskaičiuoti, keliasdešimt kalnų tunelių teko įveikti pakeliui į Toskanos kraštą, į Florenciją.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Emilija MILIEŠKAITĖ
