Du gyvenimo dešimtmečiai, atiduoti miškui. Tik iš kur toji meilės medžiui „bacila“, jei giminėje – nė vieno žmogaus, atsidavusio miškininkystei? „Mūsų namuose dažnai svečiuodavosi vietinis eigulys Juozas Šeškus. Visi jį pažinojo, jis turėjo didelį autoritetą, kaimas su eiguliu labai pagarbiai elgdavosi. Gerai prisimenu, kaip manęs, dar vaiko, jis dažnai klausdavo: „Kuo būsi? Būk miškininku. Oi, žinok, miške gerai: ten grybų, uogų ir mergų nuogų“, – apie miškininko profesijos pasirinkimą linksmai dėstė Rokiškio miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Julius ADAMONIS.
Darbo pradžia –
eglučių ravėjimas
Nedidelio Knysos kaimo (Kriaunų sen.) vienkiemyje užaugęs Julius pirmąsias gamtos pamokas gavo savo kieme, apylinkių miškuose ir iš tėvo, melioracijos griovių prižiūrėtojo. „Palanki aplinka buvo – aplinkui miškai, laukai. Taigi su broliu augom kaip gamtos vaikai, laukinukai. Tėvai mus vesdavosi į mišką bet kuriuo metų laiku, nebūtinai tik kai noko uogos ar augo grybai. Prisimenu, tėvas dažnai sakydavo: „Vaikai, einam į mišką stirnino ragų ieškoti,“ nors tų ragų beveik niekada nerasdavom“, – apie pirmąsias gamtos pamokas ir gimdytojų be jokių pamokslų įskiepytą meilę gamtai, galėjusią nulemti profesijos pasirinkimą, pasakojo J. Adamonis.
Paskutiniais mokslo metais vaikis vis laužė galvą, kuo jam tapti. O ir tėvai nuolat klausinėjo, kur sūnus stos baigęs dvyliktą klasę. Nežinia kodėl Julių viliojo miškininko darbas. „Matyt, ton pusėn traukė žymių gamtininkų, ypač gretimame Ažubalių kaime užaugusio Petro Kurlavičiaus, istorija? Porą vasarų jau buvau miške dirbęs – ugdžiau jaunuolynus, o vaikystėje ravėjau eglučių plantacijas. Pasižiūrėjau, kad į Žemės ūkio akademijos miškininkų specialybę lengviau įstoti. Gal charakteris kvailas: jei jau pradėjau, tai ko čia besiblaškyti“, – apie specialybės pasirinkimą dėstė miškininkas, niekada nesigailėjęs, jog netapo statybininku, verslininku ar dar kuo kitu. Dabar, kai už nugaros – du miškininko dešimtmečiai, pašnekovas šmaikštauja: „Pasižiūriu – velnias, koks esu jau senas. Į eglutes Žvėrinčiaus miške, kurias kadaise vaikas ravėjau, dabar jau reikia žiūrėti galvą užvertus.“
„Kur žmogaus trūko,
ten ir dirbau“
Miškininkystės studijas baigęs ir 1994 m. į Rokiškį grįžęs diplomuotas Julius pateko į Obelių girininkiją. Paskirtas techniku: „aukščiau už eigulį, bet žemiau už girininko pavaduotoją“. Taip savo pirmas pareigas įvertino J. Adamonis. Kelis mėnesius čia „pasitrynusiam“ jaunam specialistui pasiūlytos ką tik įsikūrusioje Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje miškininko konsultanto pareigos. Mat kaip tik tuo metu žmonės atsiiminėjo turėtų ar paveldėtų miškų nuosavybę, reikėjo įstatymų ir procedūrinių dalykų išaiškinimo. „1995 m. miškų savininkus sukvietėme į susirinkimą. Tąkart savivaldybės I aukšto salė buvo sausakimša“, – konsultanto „krikštą“ prisiminė J. Adamonis. Bet ir šias pareigas jis gana greit paliko – smalsų ir gabų jauną miškininką į Rokiškio urėdiją persiviliojo vienas urėdijos vadovų Stanislovas Šakūnas.
Taip Julius tapo urėdijos inspektoriumi, kurio pagrindinė užduotis buvo urėdijos girininkijų tikrinimas ir savikontrolė. Tačiau netrukus ši pareigybė panaikinta, o Juliui pavesta dirbti privačių miškų konsultantu. „Kur žmogaus trūko, ten ir dirbau, o 1997 m. iš S. Šakūno perėmiau miškų naudojimo inžinieriaus pareigas“, – apie karjeros vingius dėstė pašnekovas. Apie S. Šakūną Julius atsiliepia labai pagarbiai, nes šis miškininkas jam buvo tarsi gyvenimo kelrodis. Iš jo išmoko daug miškininkystės plonybių ir užsikrėtė dendrologijos „bacila“ – daug metų domisi vaismedžių ir dekoratyvinių augalų pasauliu: skiepija, išvedinėja naujas veisles, stebi naujų rūšių prisitaikymą prie mūsų gamtinių sąlygų. Mieste su šeima gyvenantis Julius tėvų ūkyje turi savo pomėgio nišą, kur gali eksperimentuoti su augalais.
Buvo mėlynieji,
dabar žalieji
Miškininko uniforma J. Adamoniui – šventas dalykas. „Žmona Laima man dažnai pavydi. Ryte ji keliasi pusvalandžiu anksčiau, nes reikia sugalvoti, ką eidama į mokyklą apsirengs. Staiposi prieš veidrodį, svarsto, kas tinka, o kas ne. O man galvos sukti nereikia“, – apie uniformos privalumus šmaikštavo miškininkas. Jo manymu, uniforma žmogų verčia pasitempti, bet tik tokia, kuri nenutįsusi ar per daug nenudėvėta. „Kai mokiausi akademijoje, fakulteto dekanas buvo uniformuoto žmogaus elgesio pavyzdys – ateidavo visada pasitempęs, kruopščiai prižiūrėta uniforma. Jokiame kitame fakultete uniformų nebuvo, taigi mes jautėmės išskirtiniai. Ir į kaimą parvažiuoti uniformuotam buvo garbė“, – pasakojo Julius, teigiantis, jog uniforma labai padeda ir miškininko darbe. Mat gamtos teršėjas ar pažeidėjas, pričiuptas uniforma vilkinčio miškininko, nedrįsta „pasiųsti ant trijų raidžių“.
Į mišką – su lupa
Tačiau miškininkui svarbiau su gamta susilieti ne uniformos spalva, o mintimis ir širdimi. Kas jau kas, o Julius šitą tikrai sugeba. Į mišką jis dažnai keliauja nešinas fotoaparatu ir didinamuoju stiklu – lupa. Mat jam miškas – ne tik darbo vieta, bet ir gamtos pažinimo laboratorija. „Pamatau tai, ko kiti galbūt nepastebi. Baravykus, raudonviršius, medžius dauguma pažįsta, bet ne kelmo samanėles, kurių be mikroskopo gali nė nepamatyti… Juk ne visi prie supuvusio kelmo pasilenkia“, – apie miško tyrinėjimus dėstė Julius.
„Kitom akim miške daug ką pastebėjau prieš 10 metų, kai rajono miškuose buvo vykdomas kertinių buveinių projektas. Dirbau su Švedijos gamtininku, tikru fanatiku, abu klampojom per pelkes, raistus ir ieškojome retų augalų, gyvių. Akademijoje tokių tyrinėjimų niekas nemokino, o juk tiek daug rečiausių dalykų galima pastebėti medžio plyšyje ar ant sutrešusio kelmo“, – pasakojo pašnekovas, „užsivedęs“ vos prakalbus apie miško mikroskopinius tyrinėjimus. Pasak jo, tik švedo dėka jis pažino tikrąją miško gyvasties kaitą, kurios suvokimas praverčia kiekvienam gamtininkui ir miškininkui.
Jaučia vilką
Per ilgą miškininko praktiką Juliui neteko akis į akį susidurti su vilku, bet jį matė iš tolo. Pastaruoju metu Julius aptinka tik vilkų pėdų. Nors kartais visos kūno ląstelės jaučia, tarsi miške jį vilkas slapta stebėtų. Ir labai gali būti, kad pilkis stebi iš pasalų, leidžia suprasti, kad ne žmogus, o jis – miško šeimininkas. „Šernų baisiau nei vilkų. Pamenu, einu anksti rytą takeliu, o aplinkui – tirštas rūkas, nors pirštu durk. Tik staiga kažkas ima šnopšti iš visų pusių. Supratau, kad netoliese šernai. Jeigu pakliūsi bandai su jaunikliais, gali liūdnai baigtis“, – apie žvėries ir žmogaus santykius dėstė Julius. Teko jam matyti ir nuodingų gyvačių, vienos vos nepatvėrė už uodegos manydamas, jog ant kelmo drybso nukritusi graži šaka, o paaiškėjo, kad atokaitoje šildėsi susirangiusi angis. „Vaikystėje mus vilkais baidydavo, sakydavo, kad vilkas pro pamatus įlįs, avis išpjaus. Bet jų bijoti nereikia, žmogaus gali būti baisiau“.
„Jeigu užsižiūrėsi…“
Sakoma, jog miškininkai labai ramūs žmonės. Julius svarsto, jog tokią būdo savybę formuoja darbo aplinka: „Statybininkas, pradėjęs lipdyti namą, jį greitai pastato. Gi miškininkas, pasodinęs medelį, laukia dešimtmečius, kol jis užaugs, o dažniausiai nebespėja pamatyti medžio brandos.“ Miškininkų darbas, anot pašnekovo, nebėra toks ramus, kokį jis prisimena iš vaikystės. Anksčiau į Knysos kaimo miškus arklio tempiamu vežimu atvažiuodavo eiguliai, girininkai, žymėdavo medžius, ateidavo sušilti į Adamonių trobą, kalbėdavosi apie miškus, gyvenimą ir niekada neskubėdavo. „Dabar ramybės mažai. Tik spėk į raštus atsakyti. Žmonių sumažėję, bet darbų – ne: daug popierizmo, nuolat keičiasi įstatymai, tvarkos. Eiguliai, girininkai miškuose kasdien, o aš – daug rečiau. Jei važiuoju žiūrėti kirtimų, lupa ir fotoaparatas nereikalingi, nebus kada žaisti. Jeigu užsižiūrėsi ieškodamas kokios samanėlės ar išdygusio grybo, tai – prapuolęs. Tada sau sakau: na, ir tegul jie dygsta, atvažiuosiu po darbo. Bet būna, kad labai pasigailiu nepasičiupęs fotoaparato“, – apie romantiką ir darbų kasdienybę svarstė J. Adamonis.
Užsieniečiams gražu tai,
kas natūralu,
mūsiškiams – kas išpuoselėta
Miškininkas nebesiskaudina dėl visuomenės priekaištų, esą jie miškus per stipriai „šienauja“: „Žmonėms neįdomu, kas kerta tuos miškus: privatininkai ar urėdija. Jeigu brandžių medynų laiku neiškirsi, kas iš medžių bus? Sutreš be jokios naudos žmogui, liks tik vieta kirmėlytėms ir vabaliukams. Viską reikia daryti protingai.“
Anot J. Adamonio, užsieniečiams gražu natūralus miškas, o mūsiškiams – „kur viskas išgrėbstyta lyg miesto parke“. „Žmogui, kuris gyvena prie miško, skauda, jei biržę iškerta. Sako, argi negalėjo nekirsti, juk ten mano grybai augo. Nei sąžinės, nei širdies tie miškininkai neturi“, – apie žmonių reakciją į miškų kirtimą dėstė Julius.
O pamatę plynuose kirtimuose paliktus pavienius medžius gyventojai spėlioja, kodėl šie palikti, svarsto, kad išsivežė tik tai, kas gera, o kas nereikalinga – paliko…
J. Adamonis įsitikinęs: kai perpranti gamtos dermę, kirtimai nebegąsdina. Juk kirtavietėje užaugs naujas, jaunas miškas.
Jis prisiminė buvusio kolegos Gintauto Barono „pamokėlę“ vienam miško mylėtojui, su kuriuo sėdėjo ant medinio suolo. Jis miškininkui priekaištavo dėl kertamų miškų, o G. Baronas jam filosofiškai išdėstė: „Na, kad jau tu taip nenori, tai galėtume ir visai nekirst. Tik ant ko tada sėdėtum?“
Literatas…
Rašant apie J. Adamonį negalima praleisti ir dar vienos jo gyvenimo detalės, papildančios biografiją. Tai – pomėgis rašyti. Vaikystėje jis rašė eilėraščius apie gamtą, mokykloje problemų dėl rašinių neturėjo, o dirbdamas miškininku rašo profesinius tekstus miškininkų leidiniams, straipsnelius apie jaunųjų miško bičiulių veiklą.
Užpernai išleista nedidelės apimties knyga „Ša. Ošia Rokiškio girios“, kurios tekstus parašė Julius. Jo tekstai – su poetine užuomazga, liudijančia, jog miškininkas turi jautrią kūrėjo gyslelę. „Manęs paprašė parašyti apie mūsų krašto miškus. Tik pasakė, jog į Rokiškio miškus reikėtų pažiūrėti „iš kito kampo“. Supratau, kad sausų skaičių apie medynų plotus, rūšis, kirtavietes nepakaks“, – apie literatūrinius bandymus dėstė Julius, jau turintis prašymą parašyti tekstų ir kitam leidiniui.
Tačiau šį darbą jis vis atidėlioja, laukia parankesnio laiko, o gal – kūrybinės ugnelės. „Aš gi ne Puškinas (rusų literatūros klasikas). Nesodinu savo vardo miško, ir literatu iškiliu netapsiu“, – apie literatūrinius bandymus šmaikštavo Julius.
Sodintų ąžuolą
Jeigu per savo gyvenimą galėtų pasodinti tik vieną medį, Julius rinktųsi ąžuolą. Jis auga labai ilgai, gali gyventi kelis šimtus metų, o beržo po 100 metų gali ir neberasti… Senovėje į ąžuolą žiūrėta ne tik kaip į stiprybės simbolį, bet ir „iš praktinės naudos“: užauginsi ąžuolą – bus lentų dukrų ar anūkių kraičio skrynioms.
O Adamonių šeimoje stiebiasi du sūnūs ąžuolai – Paulius ir Matas. „Mišką jie mėgsta, gamta nesibodi, bet miškininkyste, panašu, labai nesižavi“, – pokalbį apie miškininko profesiją, darbą ir pomėgius užbaigė Julius.
Užs.1245
wtf seni