Na, tai kas, kad pase jau visi septyniasdešimt… Širdy tikrai mažiau“, – šypsosi „Gimtojo Rokiškio“ vienmetis Antanas DILYS, gyvenantis Kavoliškyje (Rokiškio kaim. sen.), ir prisipažįsta: jeigu garbingo jubiliejaus proga dovanų gautų stebuklingą burtų lazdelę – nekeistų nieko… Ant krosnies „rinkių“ mamos paskrudintomis bulvėmis kvepianti vaikystė, neįkainojamos gyvenimiškos patirties suteikę įvairiausi darbai, tik artėjant keturiasdešimtmečiui surastas savas žmogus – žmona Nijolė bei jų susilaukti dvyniai, pasak Antano, yra tai, dėl ko šiandien jis gali pasakyti: „Buvo verta gyventi…“
Gačionių dvaro šešėlyje
prabėgusi vaikystė
1944-ųjų gegužės 15-ąją į Anfisos ir Antano Dilių šeimą pasibeldęs šio rašinio herojus – vienintelė atžala. „Rodytųsi, turėjau būti lepinamas ir čiūčiuojamas, bet laikmetis ir tėvams tekusi nelengva Gačionių dvaro (Jūžintų sen.) samdinių dalia darė savo… Tai, kad mane pakrikštijo dvaro pono sūnus, niekada neturėjo jokios įtakos“, – pripažįsta A. Dilys ir pasakoja apie pirmuosius vienuolika metų, prabėgusius Gačionių dvaro kumetyne, prie ežero. „Mama dirbo baronų Rozenų tarnaite, tėvas – lauko darbininku. Gyvenimas dvaro kumetyne kartu su trimis samdinių šeimomis nebuvo lengvas: visi sunkiai ir daug dirbo, o grįžę namo suko galvą dėl to, ką šeimai reikės padėti ant stalo… Dažniausiai būdavo bulvės. Tuo tarpu sykį per metus skerdžiamo paršiuko mėsa buvo saugoma ypatingoms progoms arba tiems atvejams, kai reikėdavo jėgų sunkiems darbams įveikti. Dėl nuolatinio nepritekliaus, darbo kitiems ir nuosavo kampo neturėjimo samdiniai dažniausiai būdavo laikomi antrarūšiais žmonėmis“, – neslepia Antanas, tačiau skubiai pabrėžia, kad jam, vaikui, tai mažai terūpėjo.
Atminty – skrudintų bulvių kvapas ir „poniški“ pomidorai
Gačionių dvaro paunksmėje prabėgusi vaikystė A. Diliui asocijuojasi su daugybe dalykų: mamos pasakojimais apie nuoširdžią dvaro ponią, taurelės nevengusio tėvo vaizdiniu, ankstyvu kėlimusi prieš pamokas tam, kad padėtų tėvams greičiau apsiruošti veršiukų fermoje ir kt. „Atminty išlikusi ir ant krosnies „rinkių“ mamos paskrudintomis bulvėmis kvepianti vaikystė… Jei per dieną neiškrėsdavau jokios šunybės, vakarienei bulves skutanti mama visada duodavo pasigardžiuoti keliais paskrudintais jų griežinėliais… Man, vaikui, tai būdavo didžiausias skanėstas. Ypatingą aurą tokioms akimirkoms suteikdavo ir paprastos smulkmenos, pvz., tai, jog patamsy bulves skutančios mamos siluetą apšviesdavo pro praviras krosnies dureles švysčiojanti ugnis, nes elektros dar nebuvo“, – prisiminęs vaikystę šypsosi pašnekovas ir prasitaria, jog tokiais vakarais klausytis mamos pasakojimų apie dvaro ponų Rozenų gyvenimą, buitį ir įpročius būdavę smagiausia. „Atminty užsifiksavo mamos pasakojimas apie tai, kaip vieną sykį, jai ruošiant pomidorus, dvaro ponia bent pora jų pasiūlė parsinešti namo. Tačiau mama atsisakė, nes, jos žodžiais, paprastam žmogui valgyti pomidorus – ponų maistą – buvo labai neįprasta. Mama nelabai ir žinojo, kaip juos namuose būtų galėjusi paruošti…“ – prisiminė pašnekovas.
Vaikystės nelaimė
nesugniuždė
Tuometiniame tarybinio ūkio Gačionių skyriuje A. Dilio šeima gyveno ir dirbo iki berniukui suėjo vienuolika. Persikėlimą gyventi į Šakalių kaimą (Kazliškio sen.) primena skaudus įvykis – Pirmosios išpažinties išvakarėse jo rankose sprogo prie dvaro rastas nuo karo užsilikusios granatos sprogdiklis… „Kartu buvę draugai atsipirko lengvais įbrėžimais, o man buvo nutraukti kairės rankos pirštai. Pamenu, kaip mane, patyrusį šoką, arklio traukiamu vežimu vežė į Rokiškio ligoninę. Joje praleidęs pora savaičių, grįžau jau į kitus namus – Šakaliuose“, – prisiminimais dalinosi kavoliškėnas.
Tačiau, pasak jo, visam likusiam gyvenimui žymę palikusi nelaimė iš jo, tada paauglio, džiaugsmo neatėmė. „Sėkmingai baigiau Kazliškio septynmetę mokyklą. Domėjausi matematika, fizika ir kitais tiksliaisiais mokslais tam, kad galėčiau įgyti taip viliojusią statybininko profesiją. Jei ne kai kurios aplinkybės, tuometiniame Panevėžio politechnikume būčiau įgijęs pramoninės civilinės statybos statybininko specialybę, bet mokslus mečiau…“ – pasakoja Antanas ir vardija per gyvenimą jam tekusius darbus: traktorininko, krovėjo, prekių žinovo, o Kauno politechnikume įgijus elektros stočių, tinklų ir sistemų specialisto profesiją – ir inžinieriaus-elektriko. „Už gerą darbą buvau įtrauktas net į tuometinio Kazliškio tarybinio ūkio garbės knygą ir buvau apdovanotas algos dydžio premija“, – šypsosi vyriškis.
Buvo verta…
Kaip ir kiekvieno žmogaus, darbas, laisvalaikis, kelionės – pašnekovo gyvenimo dalis. Jam teko laimė pamatyti Egipto piramidžių didybę, apkeliauti tuometinę Čekoslovakiją, Rumuniją, Bulgariją, visą Juodosios jūros pakrantę, darbo reikalais pasiekti Kazachstano Karagandos miestą ir kt. „Sau gyvenau ilgai… vos ne iki keturiasdešimtmečio“, – šypsosi pašnekovas.
Širdžiai artimą žmogų – žmoną Nijolę – jis sutiko tuometiniame Kazliškio tarybiniame ūkyje. „Naujai dirbti atėjusiai ekonomistei turėjau perduoti ūkį, o nutiko taip, jog „prisidaviau“ ir pats“, – juokiasi Antanas ir prisipažįsta, kad jam, 35-36-erių vyriškiui, nebebuvo ko laukti. „Nijolė buvo už mane keleriais metais jaunesnė, išsiskyrusi ir dukrą turinti rimta, graži moteris, aš – senbernystės slenkstį kadais peržengęs vyriokas… Ilgai „netraukėme“ – susituokėme ir „užgyvenome“ dvynius – sūnų Regimantą ir dukrą Liną“, – šypsosi vyriškis ir neslepia, jog auginant dvigubą džiaugsmą būta visko.
„Tačiau kažkaip sugebėjome pasidalinti darbais, pavaduodavome vienas kitą, kada tik galėdavome. Šiandien, mintimis klaidžiodamas per tas nueitas septynias dešimtis, galiu pasakyti tik tiek – buvo verta gyventi…“ – šypsosi A. Dilys.
Žmonai Nijolei išėjus į darbą, pašnekovas dienas leidžia namuose, darže, žvejyboje arba medžioklėje. „O ką daugiau beveikti? 33-iuosius metus skaičiuojantys dvyniai, matyt, bus pasekę manimi ir apdovanoti anūkais dar neplanuoja, o podukros Irmos dukra jau abiturientė…“ – šypteli jubiliatas.
Paklaustas, ar planuoja paminėti savo 70-ąjį gimtadienį, neslėpdamas sako: „Oi, kaip man nepatinka visos tos sveikinimų „procedūros“… Bet ką čia žmogus padarysi – juk tik sykį gyvename…“
Agnė Mackuvienė
