Rugsėjo 10-oji – Pasaulinė savižudybių prevencijos diena.
Jau antrą dešimtmetį Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja pasaulyje. Deja, kol kas negirdėti paguodžiančių žinių, kad greitu metu mūsų šaliai pavyks atsikratyti savižudžių tautos etiketės.
Ši skaudi problema aktuali ir mūsų rajonui: 2008 m. iš gyvenimo savo noru pasitraukė 21, 2009 m. – 29, 2010 m. – 14 rajono gyventojų.
Beje, 2010 m. 100 tūkst. rajono gyventojų teko 37,5 savižudybės.
Šis rodiklis didesnis nei visos Lietuvos (31), tačiau mažesnis nei Panevėžio apskrities (41,5).
Atrasti gyvenimo prasmę
Andrius Šukys
Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas
Esu laidojęs daug savižudžių. Mane stebina, kodėl velionio kaimynai ar bendradarbiai ima viešai aptarinėti tokį žmogaus žingsnį. Argi jie žino, kas dėjosi jo viduje? Tokie svarstymai tai – šeimos reikalas.
Prevencijos programos? Nesakau, kad jų nereikia, tačiau nuojauta man kužda, jog tai tėra gražūs pavadinimai ir bereikalingos kalbos.
Ką mums daryti? Padėti sutrikusiajam atrasti gyvenimo prasmę. O padėti gali šeima, kaimynai, draugai ar net panašaus likimo žmonės, kamuojami tų pačių ligų, patyrę panašių išgyvenimų, klimpę į alkoholio ar narkotikų liūną…
Puikus išsilavinimas, gražus namas, pinigai nėra gyvenimo prasmė. Kuo žmogus daugiau klausia, tuo daugiau atsakymų jis randa. Blogiausia tuomet, kai apskritai neklausia.
Savižudybė – egoistinis poelgis ir didžiulė nuodėmė. Krikščioniškasis tikėjimas moko gyventi dėl kitų. Žmogus, pats nuspręsdamas, kada išeiti anapus, tegalvoja apie save. Pagal moralės teologiją mes nepasirenkame nei gimimo, nei mirties laiko. Tai – Dievo valia. Bažnytinė bendruomenė privalo daug melstis už savižudį, kad jo danguje būtų pasigailėta.
Lietuvių tauta pasižymi nepagarba vienas kitam. Mėgstame teisti, smerkti, atstumti. Mes turime prisiimti atsakomybę dėl kiekvienos savižudybės. Kiekvienąkart skambant laidotuvių varpui pagalvokime, ar tikrai mylime savo artimąjį.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
