Suskambo telefonas. Skambučio melodija įprasta, tad daugelis čiuptelėjo už kišenių, kyštelėjo rankas į rankines, tačiau išgirdę vyrišką „klausau“ nurimo ir grįžo prie dienos rūpesčių. Jeigu tai pirmadienis, ne vienas prisiminė savaitgalį matytus filmus, tingius pasivartymus lovoje, jeigu ketvirtadienis – svajojo tai daryti, o jeigu penktadienis – planavo, ką veiks vakare…
O žmonės dirba
Pagrindinė miesto gatvė – tuštutėlė. Laikrodis tiksi į tą pusę, kuri pranašauja pietų metą. O žmonės dirba. Vieni sklaido popierių krūvas, kiti juos pasirašinėja ar spausdina, išmušinėja kasos kvitus, treti atsiliepia telefonu, kažką skaičiuoja, planuoja, vykdo ar baigia darbus. Daugelio jų diena labai panaši visus metus.
Jei vasara, parduotuvių durys praviros, o viduje nuobodžiauja pardavėjos – žmonių nedaug, ramu. O jei žiema, visi mokyklų langai kone visą dieną dega šilta ir malonia šviesa, už kurios jauni protai bando į galvas įsidėti formules, taisykles ir datas. Pavasario dienomis atgyja parkai, juose žvalgosi senyvos tetos, vedinos šuneliais, mamos su vaikais, laisvas pamokas turintys mokiniai. Tik rudenį šiek tiek liūdniau – šlavėjai renka į krūveles geltonus lapus ir, rodos, visai nesijaudina, kad vėjas, lyg tyčia, viską išnešioja čia pat, jų akyse…
Nesvarbu, koks metų laikas ar oras bebūtų, – visi žvilgčioja į laikrodį ir laukia pietų meto.
Daugiau antradienio GR
Ieva LUKOŠIŪNAITĖ
