Vienas ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos skulptorių – portretistas ir monumentalistas mūsų kraštietis profesorius Leonas Žuklys įamžino ne vieną garsų menininką, mokslininką, dvasininką ir generolą – jis pripažintas portretinių bareljefų galerijos autorius. Rokiškėnai jį žino kaip Nepriklausomybės aikštėje miesto 500 metų gimtadieniui sukurto paminklo „Arka“ autorių, o mūsų muziejus saugo ne vieną L. Žuklio bareljefą ir skulptūrą. Pernai 90-mečio proga dvare buvo surengta L. Žuklio kūrybos darbų jubiliejinė paroda, kurios atidaryme dalyvavo ir pats autorius. O šiandien menininkas baigia kurti Eduardo Mieželaičio biustą ir sako esąs laimingas…
Biografijos faktai
L. Žuklys gimė 1923-iųjų kovo 19-ąją Degučių kaime, Obelių seniūnijoje. 1931-1938 m. mokėsi Aleksandravėlės pradinėje mokykloje. 1948-aisiais baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, vėliau – Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, skulptūrą. 1949-1951 m. buvo Kauno taikomosios dailės instituto Piešimo katedros asistentas, 1951-1966 m. – VDI (VDA) Piešimo katedros vyr. dėstytojas, 1966-1982 m. – docentas, nuo 1982 m. – profesorius, 1985-1990 m. – Piešimo katedros vedėjas.
Parodose dalyvauja nuo 1950-ųjų. Kuria portretus, figūrines kompozicijas, dekoratyvines skulptūras. Jo sąskaitoje – daugiau kaip 150 darbų. Tarp jų – daugybė žymių kraštiečių portretų – operos primadonos Irenos Jasiūnaitės, dailininko Justino Vienožinskio, širdžių chirurgo Vytauto Sirvydžio, vyskupo Juozo Tunaičio, poeto Antano Strazdo. L. Žuklys sukūrė skulptūras Motiejui Valančiui Kauno Rotušės aikštėje (2005 m.), Juozui Naujaliui Raudondvaryje (1994 m.), „Šeima“ prie Vilniaus santuokų rūmų, paminklą „Motinystė“ Vilniuje, Antakalnyje ir kt. Jo darbai – daugybė antkapinių paminklų, memorialinių lentų, bareljefų. Meistro kūrinių yra ir Rokiškio rajone: Aleksandravėlės kapinėse sukurtas paminklas „Kristaus prisikėlimas“. 1999-aisiais, laimėjęs konkursą su skulptoriais – sūnumi Gediminu, kolegėmis Rokiškio krašto garbės piliete Nijole Bučiūte ir jos dukra Lada Markejevaite – Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje, suprojektavo ir pastatė paminklą „Arka“. Dalis jo darbų saugoma Rokiškio krašto muziejuje. 1973-iaisiais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, o 2009-aisiais tapo Rokiškio krašto garbės piliečiu.
Nulemtas
dar vaikystėje
Ir šiandien skulptorius savo dirbtuvėje saugo tėvo ūkininko laisvalaikiu drožtas skulptūrėles. Kūrėjas sako, jog skulptoriaus kelias buvo nulemtas dar vaikystėje. Nei jam, nei broliams nereikėdavo daug aiškinti apie amato vingrybes, nes jie matė, kaip drožia tėvas. „Tėvelis turėjo potraukį į meną. Net Čiurlionio muziejus turi jo skulptūrėlių“, – sakė L. Žuklys ir prisiminė, kad ir tėvo brolis, išvažiavęs į Urugvajų, gamino „baldus su drožinėliais“. Kai sūnėnas, jau baigęs mokslus, nusiuntė jam vieno savo darbo fotografiją, sulaukė atsakymo, kad „dėdę gerokai pralenkęs“.
Takus pramynė
brolis Albertas
Skulptūrą bent jau iš dalies galima laikyti Žuklių šeimos pasirinkimu: net trys iš penkių brolių tapo skulptoriais, kiti pasirinko mokslininkų kelią – vienas biologo, kitas – medicinos mokslų daktaro.
Į dailę kaimo vaikus iš Degučių išvedė brolis, pirmasis „kelius į skulptūrą ėmęs minti“ Albertas. Deja, anksti miręs. Jis pirmas baigė meno mokyklą, buvo labai gabus. Dar jaunas jis išdrožė Petro Rimšos „Vargo mokyklos“ kopiją ir prezidento Antano Smetonos bareljefą. Abu darbus nusiuntė prezidentui ir jo paprašė paramos – tarpininkauti skiriant jam stipendiją.
Po gero mėnesio Žuklių namus pasiekė žinia: Dailiųjų amatų profesinės mokyklos studentui A. Žukliui skiriama 50 Lt stipendija. Albertas galėjo rinktis: mokytis keramikos arba medžio dailiojo apdirbimo paslapčių. Jis pasirinko keramiką. Per trejus metus baigęs šiuos mokslus A. Žuklys įstojo į Taikomosios dailės institutą, kartu pakvietęs studijuoti ir savo brolius Leoną bei Vladą.
Tiesa, Alberto gyvenimo kelias netikėtai nutrūko. L. Žuklys pasakojo, kad brolis buvo įsimylėjęs studentę Juliją. Planavo ją vesti, sutuoktuvių žiedus jau buvo nupirkęs, ruošėsi vestuvėms. 1948-ųjų balandžio 10-ąją buvo suplanuota poros sužieduotuvių data, tačiau tądien Albertas mirė. „Jo gyvenimą nutraukė ūmus plaučių uždegimas. Brolis peršalo, eidamas iš pirties. Prieš mirtį sapne jis pamatė surūdijusius papuošalus. Niekas nė netikėjom, kad šis jo slogus sapnas virs tokia pat slogia tikrove…“ – „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo L. Žuklys.
Kaip Dievas duoda
„O mano pasaulėžiūra ir dvasinės nuostatos formavosi prieškarinės Lietuvos kaime, kuriame nei namų, nei tvartų durų niekas nerakindavo, nebuvo girdėti apie vyro ir žmonos skyrybas, buvo vertinamas sąžiningas darbas, sekmadieniais žmonės ėjo į bažnyčią“, – taip 2003-iaisiais Aldonai Kačerauskienei („XX amžius“) teigė šio rašinio herojus, brolio darbą perėmęs (Kauno meno mokykloje jis pakeitė Albertą, čia dėsčiusį piešimą) L. Žuklys.
Visi jo broliai labai norėjo mokytis. Nepaisant sunkių pokario sąlygų, kiekvienas siekė savo tikslų. „Mano vaikystė – graži ir laiminga, nes visi šeimoje vieni su kitais sutarė, vieni kitus mylėjo. Gimtasis kaimas – nuostabus gamtos kampelis. Anksti rytą, išvaręs ganyti karves, kylant rūkui nuo kalno matydavau tarsi veidrodžius blizgant keturis ežerus: Degučių, Miškinių, Žirnajų ir Salynių“, – tame pačiame interviu sakė L. Žuklys.
Tiesa, šiandien tėviškėn tik ypatingomis progomis atvažiuoja. „Retai. Einu su dviem lazdelėm, mano „lygsvara sugedusi“. Va, ir dabar meras pakvietė į Rokiškio 515-ąjį gimtadienį, bet sunku eiti, trumpam pabendrauti neturiu galimybių atvažiuoti“, – kalbėjo L. Žuklys. O suktis dirbtuvėje – kas kita. Paklaustas, koks jo ilgaamžiškumo, gebėjimo ir šiandien dirbti receptas, juokėsi: „Kaip Dievas duoda, taip ir būna.“
Nuo Strazdo iki Putino
Vienas pirmųjų L. Žukliui, dar diplomantui, tekusių užsakymų atėjo iš Rokiškio krašto muziejaus. „Direktoriumi tada buvo Alfonsas Krasauskas, jis užsakė sukurti poeto Antano Strazdo portretą“, – prisiminė L. Žuklys. Šis kūrinys įsiminė. „Mat „skulptūros tėvas“ ir didžiulis mūsų autoritetas profesorius Juozas Mikėnas, jį pamatęs, sakė, jog tai geriausias Strazdo portretas“, – pasakojo rašinio herojus.
Bet yra kūrinys, apie kurį su detalėmis rašoma beveik visuose su L. Žukliu susijusiose straipsniuose. Be to, autoritetų jis vertinamas kaip geriausias menininko darbas. Tai rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino biustas.
„1957-aisiais metais man sutiko pozuoti Putinas. Jis niekam nėra pozavęs, kiti, net žinomi menininkai, jo portretus kūrė tik iš nuotraukų. Dirbtuvės neturėjau, kūriau bute. Jis ateidavo minutės tikslumu“, – pradėjo pasakoti L. Žuklys. Iš pradžių rašytojo biustą jis lipdė labai sunkiai ir nesuvokė kodėl. „Paskui supratau… Su manim, pradedančiu skulptoriumi, bendrų temų beveik neturėjome, rašytojas itin dažnai keisdavo veido išraišką – tai liūdnas, tai rūškanas, tai susimąstęs.
Labai nepastovus. Aš ilgai jį lipdžiau, apie devynis sykius. Kai baigiau, pasiūliau dar kartą padaryti visai naują kūrinį“, – matyt nelabai patenkintas savo pirmu darbu buvo L. Žuklys.
Visai naują portretą jis „nulipdė per du atėjimus“. „Ir Vincas Mykolaitis-Putinas liko patenkintas. Net du egzempliorius, iš bronzos atlietus, užsisakė. Po to net kelis sykius per Tris karalius buvom su žmona kviesti į jo gimtadienį. Draugystė „gavosi“, – prisiminė L. Žuklys.
Sukurti šį portretą jam pasiūlė ne ką mažesnė įžymybė Paulius Širvys – „dešimtos eilės pusbrolis“, su kuriuo L. Žuklys kurį laiką ėjo į tą pačią mokyklą. Rašinio autorius iš vaikystės prisiminė ir tai, kad būsimasis poetas buvo labai draugiškas, atsakinėti pakviestus draugus palaikydavo ir visus siūlydavo įvertinti „pinkiais“.
Virtuoziškai panaudoja medį
Autoriaus kūrybą yra išnagrinėjęs Romualdas Alekna knygoje „Leonas Žuklys. Skulptūra“ (šiuo metu apie skulptorių leidinį ruošia Nacionalinis dailės muziejus – aut past.). Kalbėdamas apie stilių, kūrybos braižą, R. Alekna viename straipsnių rašė, jog L. Žuklys, įgyvendindamas savo menines idėjas, virtuoziškai panaudoja medį. Medis jam – ne vien materiali substancija. Tai turtingas meninės išraiškos priemonių arsenalas. „Medžio spalva, faktūra, tekstūra leidžia skulptoriui atskleisti kūrinio turinį turtingiau ir raiškiau. Darbus iš šios medžiagos skulptorius kuria impresionistine maniera. Čia jaučiama kiekviena kaltuko žymė, medžio faktūra suteikia plačias galimybes ekspresyviam šviesos ir šešėlių žaismui, autorius vengia poliruoto, nuglaistyto skulptūros paviršiaus, ir tai suprantama. Vaizduojant darbą (L. Žuklys yra sukūręs ne vieną dirbančio žmogaus portretą), akcentuojant gruboką jo romantiką, reikalinga derama plastika. Tačiau tuose portretuose, kur dominuoja lyrinė nuotaika, skulptorius kūrybiškai pasitelkia tekstūrą – gražų medžio rievių išdėstymą. Veido bruožuose ši tekstūra pabrėžia formas“, – rašo R. Alekna. Jis taip pat akcentuoja, kad L. Žuklys kurdamas portretus jaučia išgyvenimus, mato nuotaikas, turi talentą atspindėti charakterį.
Darbams skulptorius naudoja ne tik medį, bet ir granitą, marmurą ir metalą. Daug menininko darbų yra įvairiuose muziejuose, bažnyčiose. Net Maskvos Tretjakovo galerijoje saugomas jo kūrinys „Darbininkas“. Tyrinėtojai pabrėžia, jog L. Žuklys nėra vienos kurios grupės portretų kūrėjas – jo meninėje karjeroje rasi ir garsenybių, generolų, menininkų, ir paprastų žmonių – darbininkų ar žvejų.
Apie vaikus ir anūkus
O ką profesorius Leonas Žuklys kuria šiuo metu? „Baiginėju Eduardo Mieželaičio portretą. Ne plokščią, bet apvalų, vaizduoju poetą, parimusį ant rankų, susimąsčiusį. Spalio 3-iąją – poeto 95 metų jubiliejus. Turiu šitai datai spėti. Mieželaitienė jau žiūrėjo, sakė, jog panašus“, – džiaugėsi skulptorius.
Vienas iš pastarųjų metų jo rankomis ir širdies šiluma sušildytų kūrinių – vaikaičių portretai. Galėtų apie juos pasakoti daug, o lipdyti – net iš atminties, nes gerai pažįsta. „Dar truputį nebaigti Rūtos (profesoriaus dukra – aut. past.) vaikeliai – vienas pianistas Čiurlionio mokykloje – kai baigia groti, reveransą tokį padaro… Lipdau tokią pozą. O Ugnę darau su smuikeliu, ji daug konkursų yra laimėjusi“, – vardijo vaikaičių pasiekimus pašnekovas. Su žmona Marija jie užaugino tris vaikus. „Gediminas – Dailės akademijos docentas, Gražina – Muzikos akademijos profesorė, Rūtelė – gydytoja“, – su meile apie atžalas kalba profesorius.
Ar laimingas?
„Laimingas. Žmonelę Mariją, savo studentę, turiu labai gerą. Vadinasi, laimingas. Kai susipažinom, buvau tik „iškeptas“ dėstytojas, ji – keleriais metais jaunesnė“, – šiandien šypsosi rašinio herojus. Savo būsimą žmoną jaunas dėstytojas sutiko tarp auklėtinių (studentus mokė 45 metus). „Ji buvo kurso seniūnė. Su Marija tekdavo spręsti įvairius studentų reikalus. Kartą ji ir pašmaikštavo: „Gal sunkumus būtų lengviau spręsti kino ar teatro salėje?“ Būtent tuomet ir užsimezgė mūsų draugystė“, – šypsojosi L. Žuklys. „Ji – Lietuvos tekstilės pradininkė, kilimų, gobelenų kūrėja ir, be abejonės, neatskiriama mano gyvenimo dalis“, – pagarbiai apie žmoną „Gimtajam Rokiškiui“ yra sakęs menininkas.
Sūnus Gediminas Žuklys
apie tėvą
Su žmona Marija Žukliene išaugino tris vaikus, susilaukė šešių anūkų ir dviejų proanūkių. Labai geros širdies ir šeimyniškas. Mėgsta švęsti šeimos šventes, jas inicijuoja, siekdamas, kad per jas visi artimieji susirinktų, pabendrautų. Jis tikras visos šeimos patriarchas: visi giminės nariai – tiek žentai, tiek marčia, anūkai – jį vadina tėtuku. Kalbant apie kūrybą, pasižymi didžiuliu darbštumu. Dažnai vasaros atostogas praleisdavo dirbtuvėse, kurdamas skulptūras. Kūryboje jis visada siekia maksimalaus rezultato. Dažnai, kai pamatau tėvelio darbą, man jis pasirodo jau baigtas, bet jis sako, jog dar reikia padirbėti… Skulptūras kuria visuose žanruose: paminklus, įvairias kompozicijas parodoms, portretus, bareljefus ir medalius. Visada dirba labai nuosekliai, tvarkingai.
Anksčiau mėgdavo vasaromis atostogauti gimtajame vienkiemyje, esančiame prie Aleksandravėlės. Labai myli visus kraštiečius, rokiškiečius. Sutikęs Vilniuje rokiškietį, dažnai pakviečia užeiti į dirbtuvę, išgerti puodelį arbatos. Pagal sveikatos galimybes dalyvauja ir Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje. Po personalinės parodos Rokiškio krašto muziejuje, padovanojo jam savo darbų.
Reda MILAKNIENĖ
