Ypatingas baldas, keletą amžių buvęs nepamainomas lietuvio buityje, apdainuotas liaudies dainose, būtinas kiekvienose vestuvėse, dabar – jau retas mūsų kambariuose. Kaimuose jį dar galima pamatyti nugrūstą į tolimiausią kampą, prie nereikalingų rakandų. Vienas kitas senovės mylėtojas juo, kaip dekoratyviniu akcentu, papuošia savo interjerą. Daugiausia jų galima pamatyti muziejuose. Šis baldas – tai kraičio skrynia ir kuparas.
Muziejaus saugyklose – per pusšimtis egzempliorių
Rokiškio krašto muziejaus saugyklose jų rasime per 50. Vienos skrynios didelės, ištapytos spalvingais ornamentais, kitos – mažos, be papuošimų, tik sutvirtintos metaliniais apkaustais, trečios – kubilo formos. Visos jos skirtos drabužiams laikyti. Mūsų sąmonėje žodis „skrynia“ asocijuojasi su kraičiu, jo kaupimu, vestuvėmis, nuotakos dovanomis, traukiamomis būtent iš didelės skrynios.
Seniausi baldai, skirti kraičiui, – kraičkubiliai. Muziejaus kolekcijoje tokių tėra du. Vienas jų pagamintas iš vientiso medžio gabalo, šį išskobus. Kraičkubilio viršuje – dvi ąsos. Per jas pervėrus lazdą, šį baldą buvo galima nešti. Jo aukštis – 97 cm, skersmuo – 56 cm, o sienelių storis – 2 cm. Kuo siauresnės sienelės, tuo lengvesnis ir talpesnis būdavo kraičkubilis. Tai archajiškiausias kraičiui laikyti skirtas baldas.
Kitas muziejuje saugomas kraičkubilis gamintas jau iš medinių šulelių. Šie baldai nebuvo kaip nors puošiami.
Brangiems daikteliams sudėti – prieskrynis
Labiausiai dėmesį traukia skrynios ir kuparai, ištapyti spalvingomis gėlėmis, paukščiais, geometriniais ornamentais.
Didžiausią Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos dalį sudaro įvairaus dydžio kuparai ir kuparėliai. Jų yra 30.
Kuparas nuo skrynios skiriasi tuo, kad jo antvožas yra išgaubtas, o skrynios – lygus. Šių baldų forma labai paprasta – tai didesnė arba mažesnė stačiakampė dėžė. Ji dažniau gaminta iš lengvesnio medžio – eglės, drebulės, pušies – lentų, dugnui kartais naudotas ąžuolas, uosis. Prie dugno pritvirtintos kojelės.
Skrynioms ir kuparams sutvirtinti naudoti metaliniai apkaustai. Jie buvo nukalami arba iškerpami iš skardos ir apkalami skrynių kampai, užrakto vieta. Skrynių šonuose prikalamos metalinės rankenos. Apkaustai atliko ne tik sutvirtinimo, bet ir puošybos funkciją, nes jie buvo įvairiai ornamentuoti.
Beveik visi kuparai ir skrynios – nudažyti. Vyrauja tamsiai žalia ir mėlyna spalvos. Tik keletas jų – rudos spalvos. Galinė dalis palikta dažniausiai nedažyta, nes baldas statytas prie sienos ir jos nesimatydavo. Atkėlę kuparo ar skrynios antvožą dažnai pamatysime prieskrynį: tai 10- 12 cm aukščio dėžutė, pritvirtinta kairiajame arba dešiniajame kuparo šone. Į prieskrynį buvo dedami smulkūs, bet širdžiai brangūs daikteliai: laiškai, maldaknygė, papuošalai ir kt. Kartais prieskrynis būdavo dvigubu dugnu – tai slėptuvė. Paplitus spaudai, antvožo vidinė pusė buvo išklijuojama laikraščiais.
Ornamentuoti ir burokų antspaudais
Kuo patraukia dėmesį kuparai ir skrynios? Pirmiausia dekoratyvine tapyba. Tik keletas jų, saugomų muziejuje, yra visai nedažyti ir neištapyti.
Skrynios puoštos dviem būdais: tapyta teptuku arba štampuota. Daržovių (burokų, bulvių) plokštumoje buvo išpjaustomos įvairios formos – lapeliai, trikampiai, rutuliukai, jie merkiami į paruoštus dažus ir spaudžiami ant skrynios paviršiaus. Tokiu būdu sudėliojami įvairūs ornamentai. O štai tapant teptuku ornamentas būna gal ne toks tikslus, bet betarpiškas, gyvas.
Ką tapė liaudies amatininkai ant skrynių ir kuparų? Įvairias gėles, vazonus, paukščius. Žiūrint į skrynias, nereikėtų ieškoti tikslių ir realių gėlių atvaizdų. Tai – meistrų kūryba, išmonė ir fantazija. Nutapytos gėlės – gal net ne gėlės, o dideli medžiai, pilni žiedų, augančių vazonėliuose. Gėlių stiebai plačiai išsikeroję (kad uždengtų kuo didesnę skrynios plokštumą), spalvingi tulpių, lelijų žiedai gali augti ant vieno stiebo. Tokios gėlės viršūnėje tupi paukščiai – gaidžiai, gandrai. Pastarieji lietuvių buvo labai mylimi, globojami, jie sodyboje – laimės ir gerovės simbolis.
Gėlių spalvos parenkamos ryškios – geltona, raudona, balta, oranžinė. Tamsiame baldo tone jos švyti. Dažus meistrai naudojo ir pirktinius, ir gaminosi patys iš augalų lapų, žiedų, suodžių. Raudonai spalvai sustiprinti į pirktinius dažus pridėdavo kiaulės kraujo miltelių. Teptukus darydavosi irgi patys.
Ant kuparėlio – moters atvaizdas
Rokiškio krašto muziejuje saugomas vienas nedidelis kuparėlis, kurį puošia ne tik gėlės, bet ir labai retai sutinkamas žmogaus atvaizdas. Šis kuparėlis – išskirtinai puošnus: ištapyta rožėmis, ramunėmis ir kitokiomis gėlėmis ne tik kuparėlio priekis, bet ir dangtis, šonai. Moters atvaizdas nutapytas centre. Ji aprėdyta puošnia raudona suknele, su skrybėlaite, rankose laiko gėlių puokštę. Kas ta ponia, kodėl ji nutapyta ant kaparėlio, žinių neturime, belieka spėlioti.
Seniausias kuparas – gamintas XIX a. pirmoje pusėje
Skrynių ir kuparų ornamento centre kartais būdavo įkomponuota data. Pats seniausias muziejuje saugomas kuparas su nurodyta data gamintas 1822 m. Labai retas atvejis – žinomas ir jo meistras. Tai tapytojo primityvisto Antano Kliaugos (1896-1991) senelis. Kuparas papuoštas ne tik tapytais ornamentais, bet ir labai meniškais apkaustais, į juos įkomponuoti kryželiai. Šį kuparą muziejui perdavė meistro proanūkė Bronė Lūžienė 1996 m.
Muziejuje saugomos ir nedidelės skrynelės. Keletas jų skirtos skarelėms laikyti, kitos – kelioninės. Jos nėra puošnios, bet tvirtai padarytos ir daugelyje vietų sutvirtintos metaliniais apkaustais. Iš jų galima išskirti kuparėlį, kuris kartu su 1863 m. sukilėliais keliavo į tremtį Sibiran. Šiuo metu jis eksponuojamas Šiaulių „Aušros“ muziejaus parodoje „1863 m. sukilimas: veidai, vardai, istorijos“. Metų pabaigoje ši paroda bus perkelta į Gardino (Baltarusija) valstybinį istorijos ir archeologijos muziejų. Taigi kuparėlio kelionės, prasidėjusios 1863 m., tęsiasi ligi šiol.
Skrynios ir kuparai asocijuojasi su kraičiu, vestuvėmis, jaunosios godomis. Kraičio skrynios buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Saugomas kelioninio lagamino pirmtakas
Kitas nedidelis kuparėlis, apkaustytas metalu, su užraktais, nėra išvaizdus, tačiau įdomus tuo, kad jo dugne įtaisyti rateliai. Jo nereikia nešti, o galima traukti. Šiam kuparėliui turėtų būti apie 100 metų. Taigi dabartiniai modernūs lagaminai turėjo savo pirmtakus.
Kraitinių baldų kolekcija muziejuje daugiausia kaupta XX a. Per pastaruosius 13 metų į muziejų pateko vos trys kuparai. Vieną jų gavome šiemet. Jį perdavė rokiškietė Eleonora Karaliūtė. Tai jos mamos Emilijos Gernytės-Karalienės, gimusios 1912 m., kuparas. Jis labai puošniai ištapytas, įrašyta ir data – 1879 m. E. Karaliūtė pasakojo, esą mama sakiusi, jog šį seną, bet gražų kuparą jai nupirko tėvai kraičiui susidėti. O kraičio būta gausaus: du vyrai negalėjo jo panešti.
Kraštietis architektas profesorius Kazimieras Šešelgis, vykstant melioracijos darbams kaimuose, rinko iš gimtųjų apylinkių žmonių išmetamus kuparus, skrynias. Daugelis jų buvo labai sunykę. Profesorius juos restauravo, atnaujino jų tapybą senoviniu štampavimo būdu, panaudodamas bulvę. Šioje kolekcijoje – apie 10 įvairių skrynių ir kuparų. Ją profesorius K. Šešelgis paliko saugoti savo vaikams ir anūkams, kurie supranta šio paveldo svarbą bei vertę.
Marytė MIELIAUSKIENĖ, Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja
