Kodėl šalies miško ir žemės savininkai neskuba veisti miškų? Kas jiems trukdo sparčiau pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) parama? Su kokiomis problemomis susiduria miškus įveisę asmenys bei šių miškų priežiūrą atliekantys aplinkosaugos pareigūnai ir Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistai? Praėjusį penktadienį į šiuos klausimus atsakymų ieškojo Rokiškio urėdijon susirinkę Miškų departamento, privačių miškų ir žemių savininkai, Nacionalinės mokėjimo agentūros, aplinkosaugos specialistai bei miškininkai. Aiškintis – į Europos miškąUrėdijoje vykusio seminaro dalyviai miško veisimo problemas nutarė gvildenti ne kabintuose, o miške. Pirmuoju objektu pasirinktas „Europos miškas“. Tai Alsetos kaime (Sėlynės girininkija) 2003 m. Rokiškio miškų urėdijos 50 ha plote įveisti pušynas, beržynas ir eglynas. Beje, tais metais (dar iki patvirtinant Lietuvos kaimo plėtros programą 2007-2013 metams) gauti išmokas už miško įveisimą žemės ūkio paskirties žemėse galėjo pretenduoti tik privačių žemių savininkai. Tačiau ir be paramos šalies urėdijos ėmėsi nedirbamas žemes apsodinti miškais, o žemių savininkus ragino įsijungti į šį procesą ir naudotis parama.
Rokiškio miškų urėdija savo lėšomis pasodino per 600 ha naujų miškų. Tai vieni didžiausių tokių plotų šalyje. „Šiandien sunku ir įsivaizduoti, kiek pinigų, žmonių prakaito ir kantrybės čia palikta pildant, šalinant žolinę augmeniją ir saugant jaunuolyną nuo žvėrių, kol užaugo septynerių metų, ūgiu žmogų jau lenkiantis būsimasis miškas“, – sakė savo kailiu tai patyręs Sėlynės girininkas Gintaras Čypas. Miškininkai puikiai žino, kad gražiai suartuose, nekelmuotuose, žemuogėmis kvepiančiuose laukuose pasodinti medelius – tik didelių darbų pradžia. Vėliau laukia priežiūra, nunykusių sodmenų atsodinimas, apsauga nuo žvėrių.
Visas straipsnis ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ, Julius ADAMONIS
