2013-ieji paskelbti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metais. Šiemet sukanka 80 metų, kai du legendiniai lakūnai perskrido vandenyną. Intriguojančią jų karstų išsaugojimo istoriją papasakojo Rokiškio krašto garbės pilietis, Obelių istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus. Karstai, mirkę potvynio vandenyse, buvo slepiami rūsiuose, skydinėse, ne kartą gabenti iš vienos vietos į kitą. 1974 m. naktį A.Dručkus slapta vežė juos automobilyje, kuriame vietos buvo tiek nedaug, kad vyriškis pats turėjo atsigulti į karstą.
Operacijos dalyviai prisiekė neprasitarti
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos aeroklubo S.Dariaus ir S.Girėno komiteto pirmininkas lakūnas Tomas Zauka pasiūlė kolegoms bei universiteto mokslininkams ir darbuotojams paslėpti didvyrių palaikus. Tokį jo sprendimą lėmė baimė, kad pralaimintys vokiečiai arba prie Lietuvos artėjantys rusai gali išniekinti lakūnų kūnus. 1944-ųjų pradžioje variniai karstai buvo užmūryti Medicinos fakulteto rūsio nišoje. Slaptoje operacijoje dalyvavo 10 žmonių. Jie prisiekė iki gyvenimo pabaigos niekam apie tai neprasitarti.
Nišoje lakūnų kūnai slėpti 20 metų. Palaikai bene daugiausia nukentėjo per 1946 m. potvynį: vanduo užliejo nišą ir pro vėdinimo angas pateko į karstus. Palaikus atrado patriotiškai nusiteikę lakūnai ir S.Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė, kuri studijavo VDU. Paslaptį jiems prieš pat mirtį atskleidė tų įvykių dalyviai. Tiksli palaikų vieta aptikta perkusijos – stuksenimo metodu.
Po dviejų dešimtmečių rado ir liepė sunaikinti
1964 m. rugpjūtį, suderinus su tuometiniu Lietuvos kompartijos pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi, mūro siena buvo išardyta. Nišoje rasti palaikai buvo smarkiai apirę: vieno lakūno kūnas svėrė vos 14 kg. „Šalies politinė situacija buvo pasikeitusi: tuometinės kompartijos veikėjai liepė slėpti nuo visuomenės žinią apie rastus lakūnų palaikus ir kuo greičiau viską sunaikinti“, – prisiminė A.Dručkus.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Dalia ZIBOLIENĖ
