Literatūros klasiko, dar vadinamo deimančiukų ieškotoju, gyvenimu ir kūryba besidomintiems pirmiausia reikėtų važiuoti ne į Malaišių kaimą (Anykščių r.), kur Tumų sodybą dabar ženklina tik akmeninė tvora ir po išlakiais ąžuolais, klevais bei aukštaūgėmis liepomis stūksantis skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas Vaižgantui, o į Kalvius (Kamajų sen.).
Kodėl? Ogi todėl, kad senoji troba, kurioje gimė būsimasis rašytojas ir dvasininkas, išgabenta ir perstatyta Kalvių kaimo vienkiemyje.
Kaimo įžymybė
Namas, kuriame į pasaulį atkeliavo ir vaikystę leido Tumų šeimynos dešimtasis vaikas, pagrandukas Juozukas, autentiškai perstatytas ir tebestovi Kalvių kaime, Anykščių-Rokiškio kelio paplentėje. Jis nepaverstas nei rašytojo muziejumi, nei žymia lankytina vieta. Vaižganto dvasią menantys trobesiai – kaimo ūkininkų Kepalų namai. O ir autentikos plika akimi čia beveik nebepamatysi: langai, stogas pakeisti, sienos apkaltos lentelėmis ir nudažytos, nebėra ir baltų langinių ar langų apvadų. Tačiau dabartiniai Tumų namo šeimininkai žino, kokioje žymioje troboje jie gyvena. Žino apie Vaižganto gimtąjį namą, iš Anykščių „emigravusį“ į Rokiškį, žino tai ir Kepalų kaimynai, giminės. Šios garsios giminės palikuonių yra ir Kalviuose, ir kitose mūsų rajono vietose.
Šaknys – Rokiškio krašte
Vaižganto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai sako, jog „deimančiukų ieškotoją“ rokiškėnai teisėtai gali vadinti savu. Mat įsigilinus į biografinius faktus, nesunku suprasti, kad daug kas rašytojo gyvenime susiję su Rokiškio kraštu…
Savo prisiminimuose „Kunigėlio gimtuvės“ („Iš atsiminimų“) Vaižgantas nurodo: „Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje, 1869 metų rugsėjo 8 dieną sen. kalendoriaus…“ Tačiau 1919-1946 m. ir Svėdasų valsčius, ir gimtasis Vaižganto Malaišių sodžius bei kaimyniniai kaimai priklausė Rokiškio apskričiai.
Prisiminimuose Vaižgantas rašo apie savo brolį Joną, kuris jam padėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą ir už tai buvo nuteistas, ištremtas ir „pralaimėjo tėviškę iki paskutiniojo kiemo akmenėlio“: „…nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Rašytojui skaudu, lyg kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“…
Dabar Malaišiuose Tumų sodybos vietą ženklina tik akmeninė tvora ir po išlakiais ąžuolais, klevais ir aukštaūgėmis liepomis stūksantis skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas Vaižgantui, o netoliese esančiame Kunigiškių kaime yra Vaižganto muziejus.
Emigravo…
Rašytojo gimtinės iškeliavimo istorija siekia prieškarį. Kalvių kaimo ūkininkai Kepalai nusipirko Vaižganto gimtąjį namą, pastatus nusigriovė ir atsigabenę vėl susirentė lygiai taip, kaip buvo prie Tumų. Tai buvo 1914 m.
Dabartinė sodybos šeimininkė Adelė Kepalienė, prieš porą metų pasakodama Vaižganto namo istoriją, „Gimtajam…“ sakė, jog šia data vyro tėvas ir senelis, perstatę namą, paženklino vieną iš gryčios rąstų. Moteris prisimena vyro pasakojimus apie tai, kad Tumai turėjo skolų ir buvo priversti parduoti sodybą Malaišiuose. Spėjama, kad juos bėdos prispaudė po Jono tremties į Sibirą.
Senoji dviejų galų gryčia buvo apkalta statmenomis nedažytomis lentelėmis, langai – iš daugybės skilčių, su langinėmis. Dabar ši troba sunkiai atpažįstama: lauko sienos apkaltos lentelėmis horizontaliai, geltonai dažyta, vidus pertvarkytas, pakeisti langai, durys ir stogas, atstatytas priestatas. Name gyvena jau kelinta Kepalų karta. Tačiau Vaižganto gyvasties čia dar galima atrasti. Vienas trobos kambarys – vadinamoji seklyčia – liko beveik autentiška. Dabar čia – svečių kambarys. Buvusi trobos kamara panaikinta. Ūkinio pastato lauko sienos iki šiol tebėra niekuo neuždengtos, nenudažytos. Ant galinės sienos per stebuklą išsaugota autentika – Vaižganto sodybos namo lauko sienų lentos.
Nepardavė
Vaižganto biografai ir jo kūrybos tyrinėtojai apgailestauja, kad Tumų trobesiai iškeliavo iš jo gimtinės. Dabartinė namo šeimininkė A. Kepalienė pelnytai didžiavosi: „Gyvename ypatingame name: tarp šių sienų gimė ir užaugo kunigas, „deimančiukų ieškotoju“ pramintas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.“ Anot jos, retas gali pasidžiaugti gyvenąs name, apsuptame istorinės ir literatūrinės auros.
Apie garsios sodybos istoriją ir jos remontus pasakodama moteris sakė, jog sodyba didelio dėmesio nesulaukia. Esą į klasiko dvasią saugančius namus nesiprašo nei literatai, nei literatūros mokslus kremtantys studentai ar moksleiviai.
A. Kepalienė puikiai atmena, kaip prieš keturis dešimtmečius pas ją buvo atvažiavę kostiumuoti ponai iš Vilniaus. Jie prašė, kad Kepalai garsią sodybą parduotų, žadėjo ją kažkur nugabenti, greičiausiai – į Malaišius, o Kepalams žadėjo pastatyti kitą. Bet Adelės vyras nesutiko, todėl rašytojo gimtasis namas taip ir liko Kalviuose.
Moteris pasakojo, jog jos vyro tėvas mėgdavo pasigirti gyvenąs garsaus rašytojo ir dvasininko name. Ši istorija Kepalų giminėje perduodama iš lūpų į lūpas, saugomos senos fotografijos, kuriose užfiksuotas autentiškai perstatytas dviejų galų su „gonkomis“ Vaižganto gimtasis namas, nuo kalvos iš tolo šviečiantis baltomis langinėmis.
Vaižgantinės – rugsėjį
Rugsėjis – Vaižganto gerbėjams, literatams, o ir Kepalų giminei – ypatingas mėnuo.
Malaišiuose, lietuvių literatūros klasiko kanauninko J. Tumo–Vaižganto gimtinėje, kasmet vyksta tradicinis respublikinis renginys „Vaižgantinės“. Šio renginio krikštatėviu galima vadinti Svėdasų kašto muziejaus direktorių, žurnalistą ir fotografą Vytautą Bagdoną. Jis dar dažnai vadinamas Vaižganto gyvenimo ir kūrybos metraštininku. Šiemet „Vaižgantinės“ vyks rugsėjo 14 d.
Kalvių kaimo bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Gražina Matiukienė sakė kasmet kviečiama į šį renginį, vyks į jį ir šiemet. Šią vasarą ji su mokiniais dviračiais važiavo aplankyti Vaižganto į Kunigiškius ir Malaišius, apie klasiko gyvenimą ir į Kalvius atkeliavusią jo gimtąją sodybą pasakoja į biblioteką atėjusiems skaitytojams. Pasak bibliotekininkės, vietiniai puikiai žino Vaižganto sodybos istoriją, tačiau ekskursijų nesiprašo nei savi, nei svetimi.
Aldona MINKEVIČIENĖ
