Galų gale pajudėjo kultūros sostinės reikalai. Kultūros sostinės traukinys… nelaukia – norint į jį suspėti, reikia ruoštis iš anksto, be to, prastai parengtas projektas gali būti atmestas, nes sulig kiekvienais naujais metais vis daugiau pretendentų gauti gardų kąsnelį ne itin dosniai finansuojamai provincijos kultūrai.
2019 metai Rokiškiui bus jubiliejiniai – 520. Tai, matyt, kai ką privertė pabusti iš miego. Užvirė darbas. Buvo sušaukti net keli kultūrininkų posėdžiai. Jų metu paaiškėjo, jog kažkuriuose kabinetuose jau iškepta idėja – Rokiškį reprezentuos dvarininkiška kultūra. Kryptis yra, todėl būrys žmonių puolė dirbti ta linkme. Jau renkamos „dvarininkiškos“ idėjos, kuriami „bajoriški“ planai. Bet, kaip teisingai pastebėjo Choreografijos mokyklos direktorius Arūnas Skardžius: „O ką daryti kumečių ir baudžiauninkų palikuonims?“ Kodėl norime grįžti į feodalinę epochą, kurios centrinė problema, kalbant apie lietuvišką tapatybę, yra lenkiškumas? Ką darysime su X-XII a. žemdirbiška sėlių ir apskritai „lietuvių mužikų“ etnokultūra? Kaip „primontuoti“ prie dvarų kultūros šiuolaikinio XXI a. teatro sampratą, roko muziką, kaimietišką rokiškėnų kulinarinį paveldą? Ar gali prie dvarų kultūros lipti tokios ultrašiuolaikinės meno formos, kaip performansas, instaliacijos, meninės akcijos, meno galerijos po atviru dangum? Apskritai, gal pirmiausiai reikėtų surinkti idėjas visų, kas neabejingi, kam norisi kažką nuveikti kultūros baruose? Svarbiausia, jog originalių kultūrinių idėjų paieškos procesas turi vykti ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų. Labai svarbu kvalifikuotai apibendrinti pagrindines idėjas, kurios gvildentos kituose miestuose, kurie jau patyrė šią Lietuvos kultūros sostinės „laimę“.
Pirmosios 2008 metų Lietuvos kultūros sostinės – Zarasų – devizas „Kultūra – kaip gyvas vanduo“, norint pabrėžti, jog tai 300 ežerų kraštas.
Lietuvos kultūros sostinė Anykščiai 2012 metais renginius daugiausia skyrė jaunimui. Renginio devizas – „Mano kultūros dienoraštis. Anykščiai“. Pagrindinis tikslas – renginiais sudominti vietos jaunimą, taip pat jaunus žmones iš visos Aukštaitijos, kitų šalių.
2014 metų Lietuvos kultūros sostinės – Panevėžio – devizas „Kultūrų sankirta“. Pati solidžiausia (solidžiausias ir miestas) iš visų iki tol buvusių, programa buvo sudaryta iš trijų pagrindinių dalių: pasaulio kultūros programa, per kurią pristatyta įvairių šalių kultūra bei menai; festivaliai (14 didelių renginių, kurie vyko maždaug kartą per mėnesį); savanorystės programa, leidusi kiekvienam panevėžiečiui prisidėti prie renginių ar praturtinti kultūros sostinę originaliomis idėjomis.
2015 m. Lietuvos kultūros sostine taps Joniškio rajono savivaldybė. Ji pristatys projektą „Žagarė – Lietuvos kultūros sostinė“. Žagarė atskleis Šiaurės Lietuvos, buvusios žiemgalių teritorijos, kultūrą. Žagarė bus pristatyta kaip vienas seniausių Lietuvos miestų. Renginių kulminacija taps jau pripažinimą įgijęs „Vyšnių festivalis“.
2016 m. Lietuvos kultūros sostinė bus Telšių rajono savivaldybė. Pagrindinis devizas „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“. 2016 m. Telšiai švęs 225 metų Magdeburgo teisių suteikimo sukaktį. Kultūros sostinės programa sudaryta iš 7 dalių. Jose bus pristatomas paveldas, scenos menai ir kinas, vizualieji menai, literatūra, turizmas, laisvalaikio kultūra. Visi renginiai telks pasaulio žemaičius.
Pabaigai. Kultūros sostinės įgyvendinimo darbai pradėti ne nuo to galo. „Pritempinėti“ kultūros projektus prie „dvarų kultūros“ yra paprasčiausias prasilenkimas su realybe ir šiuolaikine kultūros bei meno samprata. Projektas turi turėti paprastą, aiškią, bet labai talpią koncepciją, kuri būtų koncentruotai išreikšta mūsų kultūros sostinės devizu. Rokiškio dailininkų klubo „RODA“ nariai sieks aktyviai dalyvauti Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės –parengiamuosiuose darbuose, nors nebuvo pakviesti dalyvauti jokiuose Rokiškio kultūros skyriaus sušauktuose pasitarimuose. Tam, kad būtų išgirsta mūsų nuomonė, pagarsiname ją per spaudą ir kviečiame atvirai diskusijai „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose. Kuo daugiau šviesių idėjų – tuo geriau bendram reikalui.
„RODA“ siūlo tokią Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės – koncepciją: „Kultūros tiltai: tarp Rokiškio ir Lietuvos, iš praeities į dabartį, nuo Nemunėlio iki Nemuno“. Koncepcijoje Nemunėlis būtų centrinis įvaizdis. Upė – mažasis Nemuno brolis. Upė, kuri teka per sėlių žemę. Upė, prie kurios gyveno šviesuolis Jonas Katelė ir nuo kurio prasideda lietuviško teatro istorija. Upė, kurios kitame krante gyvena „braliukai“ latviai. Upė, kuri pristato Rokiškį kaip žuvingų vandenų ir žvejų kraštą. Upė, ant kurio krantų vaikystę ir jaunystę praleido daugybė Lietuvos kultūrą ir meną garsinančių žmonių. Upė, kurios vardu pavadintas vienintelis Rokiškio kultūrinis žurnalas (atkreipkit dėmesį: Kaune yra kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“). Tokioje koncepcijoje šalia kitų Rokiškio kultūros briaunų: turtingų teatro, literatūros, muzikos, folkloro, dailės, kulinarinio paveldo tradicijų, nieko neužgoždama tilptų ir dvarų kultūra.
P. S. Visos Lietuvos (ir užsienio) rokiškėnai, vienykitės po Lietuvos kultūros sostinės vėliava.
Arūnas AUGUTIS
