Kartais taip atsitinka: žmonės nori laikraščiui papasakoti savo gyvenimą – sunkų arba gražų. Rokiškėnės L.J. dienos nelinksmos. Ji skaičiuoja, kiek dar liko iki pensijos, iki kada užteks malkų, kada galės pradėti svajoti apie būsto remontą. „Mano gyvenime – didžiulė duobė“, – žvelgdama tarsi nuskriausto vaiko akimis kalbėjo moteris…
Vienintelė užuovėja
Dar šių metų pradžioje L.J. nebūtų nė pagalvojusi, jog gyvenimas staiga pasikeis neatpažįstamai. „Paskutinį dešimtmetį su vyru gyvenome Biržų rajone. Dirbdavome pas ūkininką. Darbdavys nė neatsisveikinęs iškeliavo anapus. Beliko mums pašalpos. Šių metų pradžioje, nė nesulaukęs neįgalumo pensijos, į dangaus vartus pasibeldė manasis. Namą paveldėjo vyro sesuo, o man teko… keliauti į Rokiškį“, – pasakojo moteris. Ji džiaugėsi, kad prieš dešimtmetį vyras čia buvo įsigijęs butą. Nuosavybė be patogumų, bet yra krosnis ir elektra. Tai – vienintelė užuovėja nelaimės užkluptai moteriai.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
