1991 m. sausio 13 d. visos Lietuvos gyventojai stojo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Nepaisėme nei amžiaus, nei tautybės. Kažin kokia Lietuva būtų šiandien, jei tos kraupios nakties įvykiai būtų pakrypę kita linkme, jei prie svarbiausių Lietuvos objektų nebūtų susirinkusios tūkstantinės minios?
Abejingų tąkart nebuvo – visų lūpose skambėjo vienas žodis „Lietuva“.
1991 m. vykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto, Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus – bene svarbiausia Lietuvos istorijos data.
Prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista per 600 taikių neginkluotų žmonių, 14 jų žuvo. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti ir parlamentą kariškiai atsisakė. Nors užgrobti kai kuriuos objektus jiems pavyko, galutiniai operacijos tikslai – užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių ir pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą – nebuvo pasiekti ir gana greitai sovietų armijai teko pasitraukti.
Nuo istorinių įvykių praėjus daugiau nei 20 metų, Lietuvoje užaugo nauja žmonių karta, o tūkstančiai, prislėgti sunkiai besikuriančios valstybės peripetijų ir nepriteklių, paliko tėvynę dėl sotesnio duonos kąsnio ar geresnio gyvenimo. Ar jie sugrįžtų, jei vėl reikėtų susikibti rankomis, ar mes gintume Lietuvą taip pat kaip tuomet sausio 13–ąją?
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
