Rokiškėnai Valerija ir Aleksis Uldukiai 1991-ųjų sausio 13-ąją budėjo prie Parlamento. A. Mackuvienės nuotr.
Rokiškėnai Valerija ir Aleksis Uldukiai 1991-ųjų sausio 13-ąją budėjo prie Parlamento. A. Mackuvienės nuotr.

„Važiuojam į Vilnių”, – 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse rokiškėnus Valeriją ir Aleksį Uldukius pakvietė tuo metu sūrių gamykloje dirbęs draugas. Tąkart iš Rokiškio pajudėjo sausakimši autobusai žmonių, kupinų entuziazmo ir tėvynės meilės. Iki pat sostinės netilo pokario dainos… save ir kitą padrąsinti… „Deja, atgal važiavom tylėdami… Žinojom, kad po šios nakties namo nebegrįš ne tik rokiškėnas Alvydas Matulka, bet ir kiti šalies gyventojai…” – neslėpė jaudulio pašnekovas, o paklaustas, ar sutiktų dar kartą patirti tai, ką išgyveno 1991-aisiais, pridūrė: „O kaip gi kitaip? Juk Lietuva – viena. Kas daugiau, jei ne mes?..”

Tuometinėje autotransporto įmonėje (ATĮ) vairuotoju dirbęs A. Uldukis nebuvo nei sąjūdietis, nei kokios kitos atgimimą visuomenėje sėjančios organizacijos narys. „Buvau eilinis vairuotojas, dienų dienas praleidžiantis prie autobuso vairo. Visuomeninei veiklai paprasčiausiai neturėjau laiko. Tačiau pasklidus žiniai, kad reikia susivienyti prieš jėgą, norinčią užgniaužti mūsų šalies nepriklausomybę, daug negalvodamas dariau tai, ką privalėjau daryti”, – sakė Aleksis. Jis prisiminė, kaip jiedu su žmona Valerija, susitepę keletą sumuštinių, namuose palikę močiutę ir studentę dukrą dukrą, išskubėjo prie autobuso, vežusio rokiškėnus Vilniun.

„Išnešė sviestą, išnešė taboką…”, „Pasėjau linelį…”, – niūniuodamas pašnekovas prisiminė kelionėje kartu su visais trauktas pokario dainas, suprask – save padrąsinti… „Nuotaika – nerimastinga, bet tuo pačiu ir pakylėta, širdyje – nepažabojamos laisvės troškimas”, – pasakojo Aleksis, iki šiol prisimenantis degančias žmonių akis tą įsimintiną sausio 12-osios vėlyvą popietę.

Plačiau – šeštadienio GR.

Agnė Mackuvienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: