Rokiškėnų šeimos gyvenimas griūva kaip kortų namelis: motina varoma iš namų. Iš tų, kuriuos prieš 14 metų dukrai ji ir dovanojo. Dovanojimo sutartis slepia motyvus. Jie žinomi tik artimiausiems žmonėms. Kaip ir dukros bei motinos tikrosios konflikto priežastys.
Jausmus kaustantis gruodas
Gruodžio gatvės dviejų aukštų mūrinuke įsikūrusios dvi moterys: 78 metų našlė Monika Kravčenkienė ir 47 m. jos dukra Jolita. Tačiau šis dviem šeimoms pritaikytas 207 kv. metrų būstas tapo joms per ankštas.
1998 m. gegužės 19 d. namas tapo p. Jolitos nuosavybe. Būtent tądien motina dovanojimo sutartimi jai perleido jį, kiemo statinius ir sklypo žemę. Po to daug metų dukros šeima ir motina gyveno ranka rankon: močiutė padėjo auginti tris anūkus, šeimos gražiai sutarė. Aplinkiniai net stebėjosi šiltais motinos ir dukros santykiais. Tačiau prieš pusantrų metų šių namų pasaulis skaudžiai skilo. 2011 m. gegužę dukra nurodė motinai išsikraustyti iki birželio 11 d. Kadangi senoji nepakluso, namo savininkė kreipėsi į teismą prašydama motiną iškeldinti nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos. Motina, priblokšta dukros plano, griebėsi paskutinio šiaudo: plyštančia širdimi kreipėsi į teismą ir paprašė panaikinti namo dovanojimo sutartį.
Žinia apie šios šeimos dramą iškilo į viešumą. „Gimtasis Rokiškis“ ją aprašė pernai vasarą. Tiesa, motinos ir dukros pavardžių tąkart neviešinome. Vos išėjus rašiniui redakciją užplūdo skambučiai: skaitytojai piktinosi dukros elgesiu, teiravosi, ar ši istorija nėra išgalvota, linkėjo motinai palankaus teismo verdikto.
Vietoj prologo
Mūrinį dviejų aukštų namą p. Monika su vyru Geniumi pasistatė sovietmečiu, kai judviejų sūnus ir dukra dar nebuvo suaugę. Vėliau į tėvų namus dukra grįžo su šeima, motina padėjo jai auginti vaikus, gimusius iš pirmos ir antros santuokų. Šeimą sukūręs sūnus gyveno atskirai.
Norėdamos gyventi erdviau, našle likusi p. Monika ir dukros šeima nusprendė namą renovuoti: pastatyti priestatą, pakeisti langus, stogą, pakloti kiemo trinkeles. Nudirbti didelius darbus žadėjo p. Jolita su vyru, bet pinigus statyboms ir remontui, anot motinos, davė ji. Taigi po renovacijos šešių kambarių name įsikūrė dukros šeima, o naujame priestate su atskiru įėjimu, vienu kambariu, virtuve ir higienos patalpa – motina.
M.Kravčenkienės teigimu, jauna pora norėjo, kad renovuojamas namas priklausytų jiems. Motina tokį vaikų pageidavimą palaikė: planavo turtą palikti dukrai testamentu, bet gąsdino kalbos, esą po motinos mirties įteisinti palikimą brangiai kainuos. Taigi buvo sutarta pasirašyti dovanojimo sutartį. Anot p. Monikos, tada ji nė neįtarė pasirašanti sau nuosprendį. „Žodžiu sutarėme, kad ji man leis gyventi savuose namuose, kol būsiu gyva. Ar galėjau tuomet pagalvoti, kad ji mane senatvėje gins kaip šunį“, – ašarų negalėjo sutramdyti sena moteris.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ
