Svetlana Moskaliova: „Be paso gyvenau 21 metus“

Jai 21-eri. Neseniai ji gavo pirmąjį gyvenime pasą. Tiesa, ne Lietuvos, o Ukrainos. Svetlanos istorija tarsi atkartoja savo motinos gyvenimą.

Gelbėjo as­mens ko­das

Po­kalbį su Svet­la­na Mos­ka­lio­va iš Ba­jorų (Ro­kiškio kaim. sen.) pradėjo­me klau­si­mu, kaip 21 me­tus jai pa­vy­ko išgy­ven­ti be pa­so – svar­biau­sio as­mens ta­pa­tybę liu­di­jančio do­ku­men­to? Mer­gi­na ėmė var­din­ti savo biog­ra­fi­jos fak­tus: į pa­saulį ji atėjo 1989 m. spalį Uk­rai­no­je, Dnep­ro­pet­rov­sko sri­ty­je, Perštra­vens­ko mies­te. Tėvas – uk­rai­nie­tis, ma­ma – rusė. Šei­mai su­byrėjus, ji ir jos ma­ma Ga­li­na Mos­ka­lio­va at­važia­vo į Lie­tuvą, įsikūrė Ba­jo­ruo­se pas močiutę Va­len­tiną Čiup­ri­novą. Tuo­met Svet­la­nai bu­vo šešeri. Ji nie­ka­da dau­giau ne­si­lankė šaly­je, ku­rio­je gimė. Apie tėvą žino la­bai mažai: tik tai, kad jis ne kartą vedė, tu­ri vaikų. Ar jis dar gy­vas, Svet­la­na nežino. Sep­ty­ne­rių ji pradėjo lan­ky­ti Se­na­miesčio pra­dinę mo­kyklą, ket­ve­rius pir­muo­sius me­tus mokėsi rusų kal­ba. Kai ši mo­kykla buvo re­or­ga­ni­zuota, Svetlana perėjo į J.Tu­mo-Vaižgan­to vi­du­rinę. Šio­je ji su­gebėjo baig­ti tik 9 kla­ses. Vėliau me­tus mokėsi Jau­ni­mo mo­kyk­lo­je. “Ne­pa­ka­ko užsis­py­ri­mo baig­ti 10 klasę”, – at­vi­ra­vo mer­gi­na. Mo­kyk­lo­se ji gau­da­vo ne­mo­kamą mai­ti­nimą, jai ne kartą teko lankytis pas gy­dy­to­jus. “Turėjau Lie­tu­vo­je išduotą gi­mi­mo liu­di­jimą, žino­jau sa­vo as­mens kodą. Kai reikėda­vo, min­ti­nai jį pa­sa­ky­da­vau”, – pri­si­minė mer­gi­na.

Pa­so ne­pa­siėmė

Su­lau­ku­si 16-os Svet­la­na kar­tu su ma­ma kreipėsi į ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Mig­ra­ci­jos pos­kyrį. Tikėjo­si gau­ta pasą. Iš ten jos bu­vo nu­siųstos į Uk­rai­nos am­ba­sadą: pir­miau­sia tu­ri būti išduo­tas tos šalies pa­sas, ku­rio­je as­muo yra gimęs. Am­ba­sa­do­je vi­si do­ku­men­tai bu­vo su­tvar­ky­ti, tačiau pa­so Svet­la­na ne­at­siėmė. “Reikėjo su­mokėti apie 500 Lt, o pi­nigų mes ne­turėjo­me. Ne tik pa­so ne­ga­vau, dar ir Lie­tu­vo­je išduotą gi­mi­mo liu­di­jimą pa­mečiau”, – at­si­du­so pašne­kovė. Šeimą vie­na po ki­tos užklu­po ne­laimės. Jei ne jos, S.Mos­ka­lio­va galbūt ir to­liau būtų gy­ve­nu­si be pa­so. Per­nai lap­kritį stai­ga mirė jos 76 m. močiutė V.Čiup­ri­no­va. Po mėne­sio į ava­riją pa­te­ko ir ma­ma G.Mos­ka­lio­va. “Siau­bin­ga bu­vo žiūrėti į mamą: vi­sa su­daužyta, pusė kūno nusėta mėlynėmis, lūžęs kak­lo slanks­te­lis”, – siau­bin­gas gy­ve­ni­mo die­nas pri­si­minė mer­gi­na. Pa­nevėžio me­di­kai jos ma­mai su­teikė būti­niau­sią pa­galbą ir išlei­do gy­dy­tis į na­mus. Po ke­lių dienų 39 m. mo­te­ris mirė. Per lai­do­tu­ves Ba­jorų kai­mo ben­druo­menės mo­te­rys pa­si­tei­ra­vo Svet­la­nos, kuo jai, li­ku­siai vie­nai kaip pirštas, padėti? “Tuo­met ir pa­aiškėjo, jog mer­gi­na gy­ve­na be svar­biau­sio as­mens do­ku­men­to. Ne­su­pran­tu, kaip jai tai pa­vy­ko”, – nuo­sta­bos neslėpė ak­ty­vi ben­druo­menės narė, sa­vi­val­dybės Ju­ri­di­nio ir per­so­na­lo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­listė Re­gi­na Strums­kienė. Ji pa­si­ryžo padėti našlai­tei. Abi kreipėsi į po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Mig­ra­ci­jos pos­kyrį, važia­vo į Uk­rai­nos am­ba­sadą Vil­niu­je, tvarkė rei­kia­mus do­ku­men­tus.

Nėra pi­nigų

Mos­ka­lio­va nie­kur ne­dir­ba, todėl ne­tu­ri pi­nigų su­mokėti už do­ku­mentų tvar­kymą. Ba­jo­riškė p. Strums­kienė jai pa­tarė kreip­tis pa­gal­bos į sa­vi­val­dybės So­cia­linės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­rių. Pas­ta­ro­jo spe­cia­lis­tai ne­li­ko abe­jin­gi: skyrė mer­gi­nai vien­kar­tinę 240 Lt pašalpą. “Nuėjo­me abi į banką su­mokėti rin­kliavą už pasą. Ka­si­ninkė pa­rei­ka­la­vo duo­ti… pasą, ku­rio Svet­la­na ne­tu­ri”, – ku­rio­zinę si­tu­a­ciją pri­si­minė p. Strums­kienė. Mer­gi­na da­bar jau įsigijo Uk­rai­nos vals­tybės pasą, o šiuo me­tu tvar­ko­si do­ku­men­tus gauti Teisės į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tybę išsau­go­ji­mo pažymėjimą. Šis jai su­teiks šansą įgyti lei­dimą nuo­lat gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Tačiau ir vėl – fi­nan­si­niai sun­ku­mai. “Už pažymėjimą dar rei­kia su­mokėti 55 Lt, būti­na at­si­nešti nuo­trau­kas. Ne­tu­riu to­kių pi­nigų?” – ran­ko­mis skėstelėjo mer­gi­na.

Bu­tas su sko­la

Kai­mo ben­druo­menės at­stovės R.Strums­kienės pa­ska­tin­ta, Svet­la­na pradėjo tvar­ky­tis tur­to pa­veldėji­mo do­ku­men­tus. Tie­sa, to tur­to nėra daug: dviejų kam­ba­rių bu­to Ba­jorų dau­gia­bu­ty­je likusi 4 tūkst. litų sko­la už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Pradėjus tvar­ky­ti do­ku­men­tus, iški­lo ir dau­giau pro­blemų. Svetlanos močiutė V.Čiup­ri­no­va bu­vo ištekėju­si už Ni­ko­la­jaus Čiup­ri­no­vo. Gy­ve­no su juo la­bai trum­pai, vaikų ne­su­si­laukė. Su­tuok­ti­nių ke­liai išsis­ky­rė, san­tuo­ka tei­siškai ne­bu­vo nu­trauk­ta. Tad po močiutės mir­ties jos tur­to da­lis pri­klau­so ir su­tuok­ti­niui, ku­rio gy­ve­na­mo­ji vie­ta nėra žino­ma. Duo­menų apie šį žmogų ne­pa­vy­ko ras­ti net ar­chy­vuo­se. “Kuo to­liau tuo bai­siau: ga­vau laišką, ku­ria­me pa­rašyta, jog ma­ma vie­nai li­zin­go ben­dro­vei negrąžino 1045,85 Lt. Kažin, ar tai vie­nin­telė jos sko­la?” – spėliojo mer­gi­na. Pa­prašyta pa­pa­sa­ko­ti apie mo­tiną, Svet­la­na at­si­du­so: “Jos gy­ve­ni­mo is­to­riją būtų ga­li­ma su­gul­dy­ti į sto­riau­sią knygą: išeitų pui­kus tri­le­ris su ko­me­di­jos ir tra­ge­di­jos ele­men­tais.”

Iš ko gy­ve­na?

“Kur dir­bi, iš ko gy­ve­ni?” – klausėme 21 metų mer­gi­nos. Praėjo ke­lios se­kundės, kol Svet­la­na su­rezgė at­sa­kymą: “Nie­ko ne­vei­kiu. Dar­bo ne­tu­riu. Pa­jamų – taip pat. Kažkaip gy­ve­nu… Pa­de­da drau­gai, pažįsta­mi.” Ji norėtų mo­ky­tis, įsi­dar­bin­ti, tačiau be lei­di­mo gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ne­ga­li net Dar­bo biržoje re­gist­ruo­tis.

Grėsė de­por­ta­ci­ja

Svet­la­nos is­to­ri­ja tar­si at­kar­to­ja jos mo­ti­nos gy­ve­nimą. 2000 m. kovą G.Mos­ka­lio­va pri­valėjo ge­ra va­lia išvyk­ti iš Lie­tu­vos į Uk­rainą, pa­lik­ti močiu­tei mažametę sa­vo dukrą. Kodėl? Svet­la­na sakė, jog su ma­ma šia te­ma nie­ka­da ne­kalbėjo. Pažvel­gu­si į jos fo­to­gra­fiją, dau­giau nei prieš dešimt­metį spaus­dintą “Gim­ta­ja­me Ro­kišky­je”, Svet­la­na ne­galėjo su­lai­ky­ti nuo­sta­bos: “Ko­kios mes pa­našios!” O kai pradėjo skai­ty­ti straipsnį “Ne­rei­ka­lin­ga”, mer­gi­na su­si­grau­di­no. Jos ma­ma, gi­mu­si ir au­gu­si mūsų ra­jo­ne, stu­di­ja­vo Lat­vi­jos mies­te Daug­pi­ly­je. Ištekėjo už uk­rai­niečio ir išvy­ko gy­ven­ti pas jį. Tuo­met ji dar bu­vo Ta­rybų Sąjun­gos pi­lietė. Šei­ma su­byrėjo. 1996 m. G.Mos­ka­lio­va su šešia­me­te Svet­la­na grįžo į Rokiškį. Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Ki­je­ve mo­te­riai bu­vo išduo­ta lai­ki­no­ji vi­za gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Po 3 mėn. mo­te­ris turėjo pratęsti jos ga­lio­jimą ar­ba išvyk­ti iš šalies. De­ja, do­ku­mentų ji ne­si­tvarkė. Tėvynėje paukščio teisėmis pra­gy­ve­nu­si be­veik 4 me­tus G.Mos­ka­lio­va ryžosi pa­ti ge­ra va­lia kreip­tis į Mig­ra­ci­jos pos­kyrį. Čia jai bu­vo pra­nešta liūdna žinia: per 7 pa­ras ji pri­va­lo išvyk­ti iš šalies, nes ne­su­ge­ba įro­dy­ti, jog jos tėvai yra gimę ir augę Lie­tu­vo­je, ne­si­lakė mūsų šalies įsta­tymų. Svet­la­nos mo­tiną tuo­met per­se­kio­jo niūriau­sios min­tys…

Iš kartos – į kartą

Nuo pri­vers­ti­nio išsiun­ti­mo iš šalies G.Mos­ka­liovą pa­vy­ko išgelbėti. Vie­na gar­baus amžiaus mo­te­ris, per­skaičiu­si “Gim­to­jo…” straipsnį, pa­ti­ki­no pa­reigūnus nuo mažens pažino­ju­si Ga­li­nos tėvą, ku­ris gimė ir au­go Mi­liūnų kai­me. Ar­chy­vuo­se pa­vy­ko ras­ti ne tik jos tėvo, bet ir se­ne­lių bei pro­se­ne­lių gi­mi­mo do­ku­men­tus ir įro­dy­ti, kad mo­ters šak­nys – Lie­tu­vo­je. G.Mos­ka­lio­vai bu­vo su­teik­ta Lie­tu­vos pi­lie­tybė bei išduo­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­liečio pa­sas. “Galbūt dar il­gai ne­le­galė taip būtų gy­ve­nu­si, jei ne min­tis, jog vis tiek ka­da nors reikės su­tvar­ky­ti ne tik sa­vo, bet ir duk­ros as­mens do­ku­men­tus”, – šį “Gim­to­jo…” straips­nio sa­kinį Svet­la­na skaitė gar­siai ke­letą kartų. Jos nuo­mo­ne, mo­ti­na su­vokė, jog tu­ri pa­sirūpin­ti vie­nin­te­le duk­ra, tačiau to ne­pa­darė. “Kodėl toks ma­no li­ki­mas?” – pakėlu­si nuo teksto akis at­si­du­so Svet­la­na.

“Močiutė ne­si­tvarkė do­ku­mentų, šių įgūdžių ji neįskie­pi­jo sa­vo duk­rai, o pas­ta­ro­ji – sa­va­jai”, – sakė p. Strums­kienė bei pažadėjo, jog pi­ni­gus, rei­ka­lin­gus Teisės į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tybę išsau­go­ji­mo pažymėji­mui gau­ti, pa­au­kos kai­mo ben­druo­menė.

Dalia Zibolienė