Kaži ar daug yra žmonių, kuriems šventinė migla nesusuka proto, nepaskandina savyje esmės kontūrų, nenuvargina metų pabaigos darbais ir neįvaro į skolas – juk dovanas pirkti REIKIA. Nors geriau tuomet, kai jos perkamos iš meilės, o ne iš reikalo. Dar tie numanomi lėkščių ir mišrainių kalnai. Tik įtarti galima, ką šiuo laikotarpiu jaučia tas, kuris dirba prekybos centre ir kasdien priverstas stebėti vartojimo triumfą, spalvotą, turtingą, paradinę gyvenimo pusę. Eiles prie kasų sapnuoja? Kad vargas egzistuoja užmiršta?
Žodžiu, toks įkyrus, nė kiek tikrąja kalėdine mistika nedvelkiantis rūkas. Tuoj po Vėlinių trimituojantis nuolaidomis, šviesomis, silkių pasirinkimo gausa, erzinančiais skambučiais ir „neįmanomai gerais“ įvairiausių firmų pasiūlymais. (Neseniai kažkur skaičiau ir visai pritariu, kad „telefonas labai dažnai skamba visai be reikalo ir atitraukia nuo svarbiausio dalyko – gyvenimo“. Per šventes tai ypač juntama)
Bet į darbą (nors ir kaip svajotum paisyti adventinių tradicijų ir tyliai „laukti stebuklo“ arba tiesiog susisupus į minkštą chalatą skaityti „Mažąjį princą“)ir žybsint girliandoms, ir triukšmaujant vakarėliams reikia eiti. (Nusispjaut tas adventas, dauguma „atbaliavoja“ dar iki Kūčių. Ir būtinai triukšmingai, taip, kad visi matytų, žurnalai rašytų)
Algos vien už akis į namus niekas neatneš. Pinigai – svarbūs, jų niekada nebus gana. Nėra aiškesnio, labiau trokštamo ir suprantamo ženklo. Nesvarbu, kad vieni važinėja kvepiančiais automobiliais, o kiti… autobusais. Ir nerašyčiau dabar apie juos. Senus, sukriošusias, jokiais vaistais neatpumpuojamus, mirštančius, niekam nereikalingus Rokiškio autobusų parko senukus. Jau seniai neberašome. Atsibodo. Pamenu, redakcijoj buvo savaitė, kai kasdien skambino arba ateidavo skųstis gendančiais autobusais. Mums jau pasidarė gaila nuolat turinčio teisintis direktoriaus, tad dalį skundų tiesiog praleidome pro ausis.
Bet praėjusį savaitgalį draugas vietoj traukinio pasirinko Rokiškio autobusą (pramiegojo traukinį). „Tai žinai, kaip aš važiavau į Šiaulius?“ – po savaitgalio susitinkame su naujienomis. „Na?“ – laukiu, kada papasakos iš kojų verčiantį nuotykį.
Išsitraukia telefoną ir rodo nuotrauką, kuria pasidalijo feisbuke. Joje – drabužiais apsimuturiavęs, apykaklę pasistatęs, spalvą praradęs sėdi autobuse – per nuotrauką šaltis garuoja… Net gaila pasidaro. Ir pasakoti nebereikia – viskas aišku be žodžių. Apie keleivius, žiemą šąlančius autobusuose, ne vieną kartą klausėme ir rašėme. Tik keista. Visgi XXI amžius. Net patikėti negaliu. O pasiklausyk keleivių, tai ir su skėčiais, būna, juose sėdi, nes ant galvos pro skyles lubose teka vanduo.
„Bet čia dar ne viskas“, – tęsia draugas. Pasirodo, kažkur už Pandėlio, tarp laukų, autobusas užgeso ir… nebeužsivedė. Ką tokiu atveju daro lėktuvo keleiviai, niekas sužinoti nelinki ir nenori. O ką veikia rokiškėnai, žiemą paleisti laukuose tarp Pandėlio ir kaimyninio miesto? Tarkim, skubantys į giminaičio laidotuves, pas gydytoją, svarbiausią gyvenime susitikimą?
Pasirodo, parkas turi sistemą, kaip „daryti biznį“ ir tokiu pusiau atvežimo atveju. Keleiviams vairuotojas grąžino tik dalį pinigų: juk kažkokį atstumą nuvežė. O toliau jau kaip Dievas duos ir kaip kas išmano – įbridai į balą, įsėdai į Rokiškio autobusą, pats ir galvok, kaip iš to kapstytis. Ir niekam neįdomu, kad ant nosies Kalėdos.
Bet vis tiek gi jos – ant nosies. Todėl norisi baigti viltingai, tikintis stebuklo. Oras, žadama, atšils. Autobusai dar papilnės. Gal net nuolaidas keleiviams, važiuojantiems tiesiai į dar vienerius XXI amžiaus metus, pritaikys. Ypač tuo atveju, jei kartais imtų ir sugestų prieš laikrodžiui mušant vidurnaktį…
Reda Milaknienė
