Patogumai
Visų pirma, labai patogus valstybės dydis. Kad ir kur atsidurtum vienoje iš didžiųjų valstybės salų – Maltoje ar Goze – iki bet kurio kito salos taško atstumas nebus didesnis negu 50 kilometrų. Tad ir nuomotis automobilį nebūtina, juolab, labai puikiai sutvarkytas municipalinis transportas. Vietiniai autobusai, kurie porai valandų kainuoja 2–3 eurus, nuveš bet kur. Kartais prireikia persėdimo, bet autobuso laukti niekad neteko nė pusvalandžio, visose stotelėse kabo tvarkaraščiai ir beveik punktualiai jų laikomasi. Ne transporto piko ir, sako, ne turistinio sezono įkarščio metu, bet laikomasi. Keltai tarp salų irgi kursuoja puikiai, tad keliauti po Maltą patogu ir paprasta. Ir ne tik po Maltą – iš sostinės Valetos keltas kelia ir į Siciliją, esančią už 90 kilometrų, tad galima vieną dieną paskirti ir šios salos lankymui. Šįkart to nepadariau, bet kas žino, kaip bus kada nors kitąkart.
Skanus bei pigus, net kiek pigesnis negu Lietuvoje, ir maistas Maltos kavinėse bei restoranuose. Porcijos ten didelės, o prie pagrindinio patiekalo visada atnešamas ir nemenkas dubuo su salotomis. Maltos virtuvė artimiausia itališkai su kai kuriais angliškais nukrypimais, iš kurių net patys maltiečiai nevengia pasišaipyti, bei vietiniais akcentais. „Mes puikiai šnekame angliškai, bet, nepaisant to, darome nuostabią karbonarą“, – skelbiasi viena iš Valetos senamiesčio kavinių.
Dar vienas didelis patogumas – šilta Viduržemio jūra. Per visus metus pakrantėse vandens temperatūra nelabai nukrenta žemiau negu 14–15 laipsnių. Poilsiavę Maltoje kovo pradžioje jau gyrėsi, jog maudytis galima. Bet lietuviai pripratę prie Baltijos vandens, kuris gerokai vėsesnis, o kai kurie vietiniai, sako, taip pat maudosi jūroje kiaurus metus. Dar tas vanduo labai gražiai žydras, o kiekviena sala turi po savo Žydrąją lagūną, kurioje ta spalva itin ryški ir turistus traukia tarsi magnetas.
Nepatogumai
Vidutinį statistinį lietuvį, gyvenantį Lietuvoje, o ne kokioje Anglijoje, be abejo, trikdys eismas kaire kelio/gatvės puse. Kokias tris dienas vaikštai per gatvę žiūrėdamas ne į tą pusę, ir vietiniai tau, žiopliui, pypsi bei apšaukia kupranugariu. Paskui pripranti. Dėl tos pačios priežasties atsisakiau ir minties nuomotis automobilį bei keliauti po salą laisviau. Tuo labiau kad gatvės, ypač gyvenamosiose vietovėse, itin siauros, o dar pakraščiuose stovi mašinos, tad kartais vietiniai vairuotojai prasilenkinėja, rodosi, kokių penkių centimetrų atstumu vienas nuo kito. O būna ir tokių situacijų, kai autobusui ar šiaip ilgesnei transporto priemonei sukant iš vienos gatvės į kitą prireikia išlipti iš mašinos ir pareguliuoti eismą.
Kitas trikdantis dalykas – namai ten neturi numerių. Užtat kiekvienas namas turi savo pavadinimą. Daug jų vadinami šventųjų vardais, dažnai prie įėjimo ne tik užrašant jį, bet ir pakabinant tą šventąjį vaizduojantį paveikslėlį. Jei ne šventojo vardu, tai namas neretai vadinamas įvairių miestų, vietovių pavadinimais bei įvairiais poetizmais, pavyzdžiui, „Ryto aušros vila“. Kaip atvykėliai ir paštininkai ten randa tas vilas ir kotedžus, jau kitas klausimas.
Trečias nepatogumas – miestai ir miesteliai Maltoje neretai turi du ar net tris pavadinimus: istorinį, anglišką ir maltietišką. Pavyzdžiui, Valeta neretai pavadinama tiesiog Il-Belt (Miestu), Gozo salos sostinė Viktorija – Rabatu. Kadangi miesto pradžia ir pabaiga jokiais kelio ženklais nepažymėtos, tai autobusuose skelbiamas ne tik stotelės, bet ir gyvenvietės, kurioje ji yra, pavadinimas. Patogu, bet niekada nežinai, kurį iš trijų pavadinimų paskelbs, tad nepasirengęs gali ramiai pravažiuoti reikiamą punktą. Dar vienas dalykas, keliantis šypseną, yra tai, kad maltiečiai, galvodami miestams pavadinimus, nebuvo labai išradingi – yra keli miestai, kurie taip ir vadinasi – Miestas arba Priemiestis, o vienas kaimas vadinamas tiesiog Kaimu.
Dar vienas nepatogumas yra tas, kad nors jūra visada šalia, po ją pabraidyti pavyks toli gražu ne visur. Didžioji dalis pakrantės uolėta ir prie pačios pakrantės neprieisi. Net ten, kur prieisi, įbristi nebus paprasta. Tiesa, kai kur poilsiautojų ir vietinių mauduolių patogumui įrengtos kopėtėlės.
Smėlio paplūdimių teks gerokai paieškoti – jų labai mažai. O ir tie, kurie yra, neretai tokie miniatiūriniai, kad ant siauros smėlio juostelės pakrantėje telpa kokie 20 žmonių, ir tie patys – tik stačiomis. Kaip prie žydrosios lagūnos Komero saloje. Tiesa, toje pačioje saloje, kurioje vietinių gyventojų nėra nė dešimties, galima rasti ir vieną gražų smėlėtą paplūdimį, bet jis yra jau ne prie tokio žydro vandens ir už kokio kilometro nuo lagūnos. Bet pasivaikščioti verta.
Daugiau „Gimtajame…“
