Dar prieš tą filmą žadėjau pakalbinti „Kino Rokiškyje“ sumanytojus, susipažinti su jais ir supažindinti „Gimtojo…“ skaitytojus. Bet įgyvendinti tai pavyko tik po poros mėnesių, po vakaro, kuriame režisierius Linas Mikuta pristatė savo dokumentinį filmą „Gabrielius iš neprarasto rojaus“. Filmas tikrai vertas pamatyti, pokalbis po jo buvo vertas patirti.
O po filmo susėdome prie didelio stalo trise kartu su vienu iš „Mokslo klubo“ vadovų Gediminu Sagaičiu ir rašytoja, visuomenininke Lina Matiukaite. Trečioji „Kino Rokiškyje“ asmenybė, „Mokslo klubo“ tikroji vadovė Loreta Sagaitienė, tą vakarą nepasirodė. Kiek svarbus Loretai ir Gediminui „Mokslo klubas“ supratau iš to, kad jų sūnus prasidėjus pokalbiui susirado klube veiklos, o atsisveikinant jau saldžiai miegojo ant vienos iš sofučių.
Tad apie viską iš eilės, bet labiausiai apie kiną. Ir šiek tiek apie Rokiškį.
Rokiškyje kino po truputį vis daugėja. Jį rodo Kultūros centre, kur kartais atveža ir visai naujus filmus, retkarčiais bibliotekoje. Kaip ir kodėl kilo mintis, kad Rokiškiui kino trūksta?
G. S. Gal ne tiek trūksta kino, kiek supratimo apie kiną, supratimo, kas tai yra. Kas tai galėtų būti.
Bet juk visi žino, kas tas kinas. Ir bet kuri močiutė, ir bet kuris vaikas pasakys: „Filmai yra gerai“.
G. S. Bet tai, kas šiandien įvyko, šita kino peržiūra ir tai, kas buvo po jos, labai svarbu. Kartu žiūrėti ir po to aptarti kiną. Kad žmogus atėjęs kažką išsineštų. Ne tik įspūdį. Kad jam būtų paaiškinta, kaip atsirado tas kinas, kiek reikėjo nukeliauti, kad tai būtų parodyta. Manau, kad tokie dalykai irgi svarbūs. Mes mėgstam viską labai greitai suvartoti, nepasigilinam, nepabūnam tame. Tai galbūt yra pagrindinis dalykas, dėl ko mes šitokius seansus darome.
Dabar pagrindiniai tikslai išsigrynino, o kokia buvo pirminė idėja, postūmis?
L. M. Bet tokia ir buvo pirminė idėja. Po rašymo vakaro Gediminas sako: „Aš turiu mintį daryti taip ir taip“. Sakau, „O! Visai faina“. Bet dažniausiai būna taip, kad žmonės pasikalba, išsiskirsto ir niekas neįvyksta. O tada aš per televiziją pažiūrėjau dokumentinį filmą apie 1989–1990 metus Lietuvoje ir staiga kilo mintis, kad norisi su kuo nors apie tai pasikalbėti. Nusiunčiau Gediminui su Loreta žinutę, kad tą filmą reiktų parodyti visiems, aptarti.
Nuo to noro galvoti ir šnekėti gal viskas ir prasideda. Man atrodo, kad čia renkasi tie, kurie nori galvoti, kurie nori kokybiškesnio turinio, kuris verstų juos mąstyti ir augti. Patirti kažką, ko šiaip gyvenime nepatiri. Popsą mes patiriam kiekvieną dieną. Labai daug popso ir malonumo. O truputėlį sudėtingesnio turinio, sudėtingesnės emocijos pritrūksta. Ir šiandien šalia sėdėjo moteris, kuri sudėtingesnėse vietose tiesiog kinkavo galva, ir matėsi, kad jai sunku.
Kiek žinau ir supratau, „Kinas Rokiškyje“ nežada apsiriboti tokiomis peržiūromis. Kokių dar veiklų ir minčių turit prisiplanavę?
G. S. Sklinda kalbos, kad… (abu juokiasi) Kažkada po vieno iš matytų dokumentinių filmų pasakiau: „Štai šito Rokiškyje mes neturime“. Tai buvo filmas apie akmenukus. Apie akmenukų mėtymą vandens paviršiumi ir „varlyčių darymą“. Tarp kitko, šiandien gavau dovanų akmenų. Atnešė moteris, kuri buvo toje peržiūroje.
Mėtyti akmenukus į vandenį visi turbūt vaikystėje yra bandę. Tai puiki proga turėti šventę, pasidaryti varžybas Rokiškyje. Lietuvoje to dar niekas neorganizavo, kiek žinau. Pasaulyje tai daroma.
Turiu vieną labai paprastą taisyklę: jeigu sugalvojai – daryk. Nes kažkas apie tai irgi galvoja. Ir ne pirmenybė svarbu, o tai kad yra bendraminčių, kurie galvoja tą patį.
L. M. Aš dar norėčiau papildyti, kad vis kartodami tuos pačius dalykus uždarom save tarsi savotiškame kvadrate, narve. Kuo daugiau skirtingų dalykų, kontekstų pažįstam ar pabandom, tuo mes patys daromės įdomesni, įdomiau gyvename. Reikia bandyti skirtingus filmus, skirtingas veiklas, skirtingus dalykus. Mano tikslas – kad Rokiškyje atsirastų kuo daugiau įdomių žmonių, kad jie augtų, kad jie norėtų, kad jie būtų smalsūs. Man atrodo, kad smalsumas yra svarbiausias įgūdis, kuris stabdo ir amžėjimą. Norėtųsi, kad visi čia būtų jauni, smalsūs ir energingi.
Kažkada šiomis dienomis pagalvojau, jog ne taip ir seniai Rokiškio Kultūros mokykloje buvo rengiami kino ir foto būrelių vadovai. Nelikus kultūros mokyklos, neliko daug ko. Bet liko jos specialistai, kurie gyvena ne tik Rokiškyje, jie pasklidę po Lietuvą. Iš principo Rokiškis galėtų turėti kokią nors „Rokiškio kino studiją“. Gal kaip kokią mistinę organizaciją, kuri lyg ir yra, lyg ir nėra. Arba visai reali mėgėjiško kino studija.
Bet gal šiuolaikiniai vaikai seniai moka ir filmuoti, ir montuoti? Juk technologijos dabar tai leidžia.
G. S. Vaikai? Ne. Bent jau retas tai daro. Daug kas nori, bet padaryti tai labai sudėtinga. Mūsų „Mokslo klubo“ švietėjiška veikla tam skirta. Ir dabar turime vaikų, kuriuos aš pats mokau ir filmavimo, ir montavimo. Bet ir mes tik stengiamės užvesti ant kelio.
Prieš kelerius metus visi norėjo būti jutiūberiais. Bet tai nėra taip paprasta. Beveik niekas nenori ilgai ir kantriai mokytis, nori padaryti per dieną. Nori čia ir dabar. Kiek tenka dirbti su vaikais, labai svarbu išmokyti juos kantrybės, išmokyti gilintis, surinkti jauno žmogaus dėmesį, kad jis suprastų, ką daro.
Filmus rodysit per vasarą be jokių atostogų?
L. M. Rodysim. Mums patiems įdomu. Ir sau rodom. Rodom „Sengirės fondo“ filmus, kuriuos gaunam kiekvieną mėnesį, turim „Nepatogų kiną“, „Penktos dienos“ festivalis vasarą irgi vyks, kažkurį vieną iš vasaros mėnesį filmą pristatys jo kūrėjai. Filmų yra, reikia juos tik atsirinkti ir rodyti. Kad tik būtų žiūrinčių. Viską darom nemokamai, tai dovana miestui, bet žmonės to, ką gauna nemokamai, kartais nevertina. Atvažiuoja filmo pristatyti režisierius nemokamai, bet jam pačiam tai kainuoja. Manau, kažkada reiks spręsti šitą problemą, kaip nors kompensuoti jam atvažiavimą.
Mūsų ambicija yra rodyti filmus, kiek įmanoma daugiau kalbėtis, susitikti. Ir kad visos šalys būtų patenkintos – žiūrovai, atvažiuojantis režisierius ir visi kiti.
Rodysit tik naujus lietuviškus filmus? Neturite minčių imti ir pasižiūrėti ką nors iš lietuvių kino klasikos? Režisierių (net ir dokumentikos, pavyzdžiui, H. Šablevičiaus) retrospektyvų?
L. M. Kol kas mūsų sudėliotame grafike tam tiesiog nėra vietos. Reikia suvokti, kad iš šios veiklos niekas jokio atlyginimo negauna (ir, kiek įsivaizduoju, negaus) – viskas daroma mūsų laisvalaikio sąskaita.
O ambicijų yra įvairiausių. Planuojame vasarą išeiti į lauką, nes greitu metu turėsime ekraną.
Kas jį duos?
L. M. Kultūros asamblėja organizavo koncertų ciklą „Mes užaugom“, kurio metu surinkti pinigai išdalinti įvairioms kultūros iniciatyvoms. Viena iš tų iniciatyvų esame mes. Galim tuo pasidžiaugti.
Galima prisisvajoti labai daug dalykų, tik reikia rankų ir laiko, nes galima važiuoti į mažesnius kaimelius ir kažką parodyti. Padaryti galima daug, bet pirma reikia įsivertinti, kiek turim energijos ir laiko.
O ko nors visai beprotiško dar nesuplanavot?
L. M. O „Varlytės šventė Jums dar nepakankamai beprotiška?
Kokios „Varlytės“? Ta akmenukų mėtymo? Mes tai vadinom ne „varlytėmis“, o „blynais“, todėl ir nesupratau.
G. S. Paskelbsim datą, žmonės sužinos ir galės sudalyvauti. Turėtų būti įdomu, nes galima skirstyti įvairiomis kategorijomis, rengti komandines varžybas.
L. M. Beprotiška apskritai ką nors pradėti. Nežinai, ar kas ateis, ar kas susidomės. Žinai, kad į Kultūros centre rodomą filmą susirinks daug žmonių, o čia niekad nežinai. Ar tai kam nors be mūsų bus prasminga?
Aš labai tikiu, kad nuo prasmingos tavo veiklos gerėja aplinka, gerėja žmonės
G. S. Labai svarbus yra bendruomenės kūrimas. Apie tai visada svajojau. Kaip būtų smagu, jei mes būtume pietiečiai, ir kad L. Šepkos parke susirinkę žaistume domino, petankę ar kažką panašaus
Žmonėms to dažnai trūksta.
G. S. Būtent todėl reikalingos tokios iniciatyvos. Pernai organizavome dėlionių („puzlių“) čempionatą. Pasaulyje jie organizuojami, net Latvijoje, o pas mus iki pernai nebuvo. Tai pats paprasčiausias dalykas. Galime L. Šepkos parke paskelbti kad ir „Pasaulio šaškių čempionatą“ (nepainioti su šaškių pasaulio čempionatu). Galima ir tokius daryti.
L. M. Ir būtų tobula, jei tai kiltų iš bendruomenės. Tokios iniciatyvos ir stiprina pačią bendruomenę.
Be abejo, svarbu ir asmenybės. Kiek jie širdies atiduoda žmonėms. Man atrodo, kad Gediminas ir Loreta atiduoda labai daug. Ir tie kas ateina čia, į „Mokslo klubą“, ateina todėl, kad imponuoja žmonės. Gal kurį patraukia ir pats renginys, bet iš tikrųjų jie patiki jį organizuojančiais žmonėmis.
Ačiū jums už pokalbį
Post scrtiptum
Išjungus mikrofoną pokalbis toli gražu nesibaigė. Dar kokį pusvalandį ar net ilgiau kalbėjomės ne tik planus ir svajones, bet ir apie gyvenimą, lyderystę, atsakomybę. Ir buvo smagu šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie ne tik drąsiai svajoja, bet ir atkakliai tas svajones, savo ir kitų, įgyvendina.
Nepaprastai gerai, kad jie Rokiškyje yra.
