Balandžio 01-30 d. paroda apie vėjo malūnus IR VĖJAS JAM PASAKĖ Rokiškio krašto muziejuje.
Vėjo malūnas Lietuvos kraštovaizdyje – daugiau nei architektūros ženklas. Tai vertikalė lygumų horizontuose. Ašis, jungianti žemę ir dangų. Judanti kryžiaus forma, kurioje susikerta žmogaus darbas, tikėjimas ir vėjo – nematomos jėgos – valia.
M. K. Čiurlionio 𝘚𝑜𝘯𝑎𝘵𝑎 𝐼𝘐 („𝘗𝑎𝘷𝑎𝘴𝑎𝘳𝑖𝘰 𝘴𝑜𝘯𝑎𝘵𝑎“) 𝐴𝘯𝑑𝘢𝑛𝘵𝑒 malūnai iškyla ne kaip ūkiniai statiniai, o kaip kosminiai ženklai. Jie tarsi įrašyti į šviesos spindulių architektūrą, į ritmą, kuris primena ir muziką, ir maldą. Vėjas čia tampa kūrėju – jis suka sparnus, jis judina laiką. Jis kalba.
Lietuvių vaizduotėje malūnas turi ir kitą, paslaptingą pusę. Tai vieta, kur sukasi ne tik grūdai, bet ir mitai. Kur gali apsigyventi pats velnias – ne kaip siaubo figūra, o kaip tarpininkas tarp tvarkos ir chaoso. Malūno sparnai – lyg ženklas, kad pasaulis niekada nestovi vietoje. Kad tapatybė – ne duotybė, o nuolatinis malimas: patirčių, istorijos, atminties.
Antano Krištopaičio akvarelėse malūnai grįžta į lietuvišką kraštovaizdį – kartais vieniši, kartais sustingę, o kartais nebyliai tebelaikantys vėjo kryptį. Jie tampa tyliais liudytojais to, ką vadiname savastimi.
Vėjas nematomas, bet jis palieka pėdsaką. Malūnas – vieta, kur žmogus bando suvaldyti stichiją. Todėl malūno sparnai – ne tik kraštovaizdžio detalė. Tai priminimas, kad mūsų gyvenimai sukasi savo rate. Ir kiekvienas klausomės to paties – ką vėjas mums pasakė.
Parodoje eksponatai iš Lietuvos etnografijos muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Rokiškio krašto muziejaus.
Paroda lankoma įsigijus muziejaus lankytojo bilietą arba bilietą tik į parodą (3 Eur), taikomos nuolaidos.
