Sekmadienį, kovo 5 d., 16 val. Rokiškio kultūros centre Vilniaus mažojo teatro premjera – „Europiečiai“. Jame vaidina ir pernai simpatiškiausia pripažinta festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ aktorė Elžbieta LATĖNAITĖ.
Ji atsakė į „Gimtojo Rokiškio“ klausimus. Ne tik apie „Europiečius“. Apie tai, kokią slaptą mintį išskaito pavadinime „…žemdirbiams“, ką vietoj tautinio kostiumo reikėtų išdalinti kiekvienam lietuviui… „Manau, kad tik kitų meilė ir geranoriškumas padeda žmogui eiti pirmyn, o agresyvi kritika ar pyktis kuria kliūtis ir slegia“, – teigia Elžbieta, klausiama apie įvertinimų svarbumą. Kinomanams ji pažįstama ir kaip „Sidabrinės gervės“ – ryškiausio Lietuvoje kino apdovanojimo – laureatė už vaidmenį filme „Kai apkabinsiu tave“…
– Jūsų dėdė Algirdas Latėnas Rokiškyje ne kartą vaidinęs, rodęs savo spektaklius, laimėjęs prizų, mylimas, vertinamas. Kada pirmą kartą išgirdote apie teatrų festivalį mūsų mieste?
– Išgirdau seniai ir pamenu, kad festivalio pavadinimas „Vaidiname žemdirbiams“ mane gerai nuteikė.
– Kiek kartų pati čia esate buvusi ir vaidinusi? Kokie įspūdžiai? Ar jaučiate tą sostinei nebūdingą nuoširdumą, kai atvažiuojate į Rokiškį? (Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra sakiusi, kad čia jai geriau nei sostinėje, kur labai daug snobizmo).
– Nepamenu, kiek kartų buvau. Pasakysiu proziškai: praėjusiais metais, kai viešėjome su „Bedaliu ir Labdariu“, ypač nudžiugino, kad po spektaklio priėmime radau ką pavalgyti. Mūsų trupėje yra ir veganų (kaip aš), ir vegetarų, tad kartais tenka nusivilti furšete radus mėsos patiekalus. Bet pamenu, kad praėjusiais metais Rokiškyje buvo labai skanių salotų, ir jos labai greitai baigėsi.
– Jūs jauna, graibstoma, „Sidabrine gerve“ apdovanota ir šiuolaikinį meno, teatro pasaulį, jo intrigas pažįstanti aktorė. Kaip vertinate tokius festivalius, kurie gyvuoja 33 metus, vyksta Lietuvos šiaurėje ir pavadinime turi žodį „žemdirbiams“? Mes čia dažnai kaunamės, gal toks pavadinimas šiandien yra juokingas?
– Kaip jau sakiau, pavadinimas mane nuteikia gerai. Kad dabar jis skamba juokingai – nepasakyčiau. Greičiau šmaikščiai. Mėgaujuosi jame įskaitydama slaptą mintį, kad menas nėra menui, o kiekvienam, norinčiam jį pažinti. Nepriklausomai nuo gyvenimo būdo ar profesijos.
– Pernai spektaklyje „Bedalis ir Labdarys“ buvote labai ryški, įsimintina. Ir žiūrovai, ir žiuri to nepraleido, įteikė simpatiškiausios aktorės prizą. Ką Jums reiškia būtent toks įvertinimas? Gal vis dėlto geriau premija už geriausią moters vaidmenį? (Vėlgi prisiminsiu aktorę E. Gabrėnaitę, kuri, gavusi Rokiškyje premiją kaip geriausia aktorė moteris, sakė: „Kaip norėčiau dabar gauti prizą kaip simpatiškiausia.“).
– Apdovanojimai – tai vyšnaitė ant mano profesijos torto. Tai nėra tikslas, nei siekiamybė. Gal prieš 10 metų turėjau garbės pelnyti geriausio jauno menininko prizą už Irinos vaidmenį (Rimo Tumino „Trys seserys“, beje, vis dar vaidiname jį) Lenkijoje vykusiame Torunės teatro festivalyje, būti porąkart nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, gauti „Sidabrinę gervę“ ir būti išrinkta simpatiškiausia aktore pas jus pernai. Stengiuosi neturėti lūkesčių. Esu gyvenime nusivylusi, kai jų turėjau. Manau, kad tik kitų meilė ir geranoriškumas padeda žmogui eiti pirmyn, o agresyvi kritika ar pyktis kuria kliūtis ir slegia. Todėl esu labai dėkinga už kiekvieną apdovanojimą, už kiekvienus aplodismentus, gerą žodį ir palaikymą.
– Pakalbėkime apie spektaklį „Europiečiai“, kurį Rokiškis matys rytoj. „Perskaičius antikinę Aischilo tragediją „Maldautojos“, režisierių Paulių Ignatavičių ištiko lengvas šokas, kad jau prieš tiek daug metų žmonės gyveno lygiai tomis pačiomis problemomis, kokiomis gyvename mes“, – tekstas iš „Europiečių“ anotacijos. Kokios tos problemos jame gvildenamos?
– Žmonės, nebegalintys gyventi savo gimtajame krašte, priversti bėgti laivu per jūrą ir prašytis prieglobsčio. O kitame krante – valdovas, atsiduriantis nepavydėtinoje padėtyje, kai turi rinktis vieną iš dviejų blogybių, – atstumti pagalbos prašančius sukeliant pavojų jų gyvybei, ar priglobti, sukeliant nepatogumų ir net karo grėsmę jo paties kraštui. Ir bėgimas nuo karo, smurto ar vargo, ir politikų dilema pabėgėlių klausimu – labai šiuolaikiškos ir aktualios temos.
– Ką Jūs, Elžbieta, vaidinate „Europiečiuose“? Ar Jums pačiai pažįstamos tos emigrantų problemos, apie kurias kalbėjo „Bedalis ir Labdarys“, pabėgėlių krizė, apie kurią, iš anotacijos suprantu, nori pasakoti „Europiečiai“?
– Mūsų spektaklis dėl dramaturgo Andriaus Jevsejevo ir režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus sumanymo gerokai priartėjo prie šių laikų. Jame, be antikinio teksto, išgirsite ir Antono Čechovo, ir Albero Kamiu, ir Deivido Linčo ištraukas. O dramoje esantis veikėjas „choras“ įgijo merginų roko grupės pavidalą. Mes kartu su Agne Kiškyte, Gintare Latvėnaite, Indre Patkauskaite ir Ilona Kvietkute gyvai atliekame muziką, atliekame sinchroninio plaukimo numerį ir suvaidiname penkiese vieningą „choro“ vaidmenį.
– „Žmogus meną yra pamilęs ne iš profesijos. Jis jaučia vidinį šauksmą, raginimą ir negali jam nepaklusti“ – tai legendinio Juozo Miltinio prieš daug metų Rokiškyje pasakyti žodžiai. Juk jaučiate tą šauksmą? Negalėtumėte nevaidinti, nekurti?
– Dabar atrodo, kad būtent tam esu šiame gyvenime – kurti. Viduje dega ta ugnis. Menas – mano gyvenimo pagrindas. Bet dėl veganiško ir dar blaivaus gyvenimo būdo daug energijos dar lieka ir visuomeninei veiklai. Savanoriauju gyvūnais besirūpinančiose organizacijose „Tušti narvai“, „Trys paršeliai“, domiuosi ir dalyvauju vaikų apsaugos nuo smurto ir pagalbos šeimai iniciatyvose su Paramos vaikams centru.
– Jūs – iš garsios menininkų šeimos (Elžbietos tėtis – kompozitorius Faustas Latėnas, mama – menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė). Ar įsivaizdavote save kuo nors kitu – ne aktore?
– Tik pradėjusi lankyti Gedimino Storpirščio tuomet vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“ įsimylėjau šį meną. Bėgant metams jausmai augo, gilėjo, keitėsi, vienu metu atrodė, kad nebemyliu jo, bet iki pat šiandien kinas ir teatras išliko mano kūrybos namai.
– „Pats būni laimingas tik tiek, kiek laimingais darai kitus“, – tai Jūsų žodžiai. Brandaus, daug patyrusio žmogaus. Iš kur tokia jauna moteris gali tai žinoti?
– O jūs tikite, kad amžius kažką lemia? Aš – ne. Pažįstu šviesių ir labai išmintingų daug jaunesnių už mane žmonių ir vyresnių, kurių pažiūros man kelia gilų liūdesį ar pyktį. Esu linkusi sutikti su vienu puikiu rusų režisieriumi Konstantinu Bogomolovu. Su juo dirbome teatre ir kine. Jis sakė kažkaip panašiai: „Amžius neturi jokios reikšmės, svarbiausia – žmogaus jautrumo lygis, kuris ir yra tai, ką vadiname talentu.“ Žinoma, kad gyvenimo patirtis, sunkumai ir išbandymai mane daug ko išmokė, suteikė ir padeda kūryboje. Bet šiaip jaučiuosi laimingas žmogus.
– Ką reikia turėti savyje, kad ta konkurencija tarp gausybės aktorių vis dėlto būtų įkandama, pakeliama? Trumpiau, kad režisieriams Jūsų reikėtų? Ne išorinis grožis juk svarbiausia?
– Pasaulio vaizdą kuria matančiojo akys. Niekada nesikoncentravau į intrigas ar konkurenciją. Labai daug apie tai pasakyti negaliu. Atvirkščiai – matau daug bendradarbiauti linkusių, geranoriškų ir puikių kolegų, darbą su kuriais priimu kaip privilegiją. Žmonės, be abejo, yra skirtingi, ne su kiekvienu aktoriumi ar režisieriumi vienodai įdomu ar gera kurti. Ne kiekvienoj trupėj vyrauja pagarba ir kolektyviškumas. Tam ir turime galvą ir širdį, kad atsirinktume, ko gyvenime ir darbe norime, o su kuo – ne pakeliui. O išvaizda nėra vienintelis aktoriaus bruožas: svarbu ir charakteris, ir mokėjimas bendrauti, ir fizinė forma, psichinė sveikata, atsparumas stresui.
– Kokia geriausia Jūsų pastaruoju metu skaityta knyga? Ar aktoriai apskritai turi laiko knygoms?
– Knyga „Kaip užauginti žmogų“, kurią parašė Aušra Kurienė, manau, yra tai, ką vietoje tautinių kostiumų reikėtų išdalinti kiekvienam Lietuvos žmogui, – tai sumažintų nelaimę šeimose ir visuomenėje. Ir dar repeticijoms Lietuvos nacionaliniame dramos teatre perskaičiau Rolando Barto „Camera Lucida“ apie fotografiją. O laiko knygoms man, nuolat prisišaukiančiai daugybę reikalų ir reikalaičių, deja, tikrai trūksta.
– Ačiū už atsakymus
