Festivalio naujiena – tarptautinis projektas!

Iki šiol teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ programoje žiūrovai išvysdavo vos vieną svečio teisėmis scenoje pasirodantį užsienio teatrą. Tačiau šiemet rokiškėnų ir miesto svečių laukia net du užsieniečių pasirodymai – jungtinis trijų šalių: Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos šokėjų darbas „TIDENJECT/Tankumas“ bei šokio teatro iš Italijos spektaklis „Life“ („Gyvenimas“).

Apie projekto „Tankumas“ idėją Miglei KATINAUSKIENEI pasakojo jo iniciatoriai – Ine Dubois (Belgija), Maciej Piotr Beczek (Lenkija) ir Rokiškio kultūros centro šokėjas-choreografas Paulius Prievelis.

– Esate iš skirtingų pasaulio kampelių, o sukūrėte bendrą projektą. Iš kur pažįstate vienas kitą ir kaip susibūrė Jūsų komanda?

– P. Prievelis: Mes su Maciejumi ir Andriumi Stakele esame dirbę Kauno šokio teatre „Aura“, tik skirtingu metu. O su Ine susipažinau Maciejaus dėka. Iki „Tankumo“ daug bendravome, bet kertiniu akmeniu bendriems darbams tapo tarptautinis festivalis ir konferencija „Ekotopie Kultury“ Lenkijoje. Kiekvienas esame baigę mokslus aukštosiose mokyklose, dirbę su garsiais choreografais ir menininkais iš įvairių Europos šalių, tad nusprendėme pabandyti sujungti šias patirtis ir pažiūrėti, kaip pavyks. Sausio mėnesį „Tankumo“ premjera įvyko Roterdame (Nyderlandai). Labai džiaugiamės, nes mūsų pasirodymą stebėjo keletas garsių pasaulio choreografų ir… puikiai jį įvertino! Žinoma, sulaukėme ir pastabėlių, nors gal patarimų, kaip galėtumėme patobulinti spektaklį. Viską įgyvendinome ir Rokiškyje parodysime tikrai aukšto lygio produktą.

– Kaip kūrėte spektaklį kūrimas, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– I. Dubois: Viskas prasidėjo Rokiškio kultūros centre. Čia dirbome porą savaičių. Neskaičiavome darbo valandų, netausojome jėgų, nes visi buvome suinteresuoti pasiruošti kuo geriau, pastatyti kuo geresnį, įdomesnį šokio spektaklį. Darbus užbaigėme Roterdamo SKVR mokykloje. O sunkumų tikrai buvo… Vienas sunkiausių darbų turbūt buvo sujungti idėjas į visumą. Bet prieš pradėdami dirbti, nusprendėme būti lankstūs ir išbandyti visus variantus. Dauguma spektaklio medžiagos atsirado netikėtai, improvizuojant, atliekant skirtingas užduotis ir per įvairius vaizdinius. Mus įkvėpė įvairios istorijos, muzika, net pats darbas nepažįstamoje erdvėje ir t. t.

– M. P. Beczek: Svarbiausias bendro darbo aspektas, o kartu ir spektaklio motyvas bei tikslas – kad kiekvienas, kuris stebi spektaklį, juo mėgautųsi. Kiekvienas žiūrovas ras dalį savęs, savo jausmų, istorijų ir išgyvenimų. Tai yra istorijos, kurias mes kažkuriuo gyvenimo momentu išgyvename. Žiūrovas neturi daug ruoštis šiam spektakliui, nereikia daug suprasti apie šokį, reikia ateiti ir juo mėgautis. Mėgautis kūno plastika, muzika, šviesomis, kuriamomis situacijomis. Ši visuma ir pasakys, apie ką yra spektaklis.

– Su jumis dirbo muzikos kompozitorius A. Stakelė – jis pasirūpino spektaklio garso takeliu. Ar tai yra jo autorinis darbas, ar tai – kitų kūrinių „miksas“?

– P. Prievelis: Spektaklio garso dizainą kūrė jis pats. Didžioji dalis muzikos kurta nuo nulio – mes pateikėme kompozitoriui įvairių muzikos pavyzdžių, trumpai papasakojome, kaip įsivaizduojame savo pasirodymą, kas mus įkvepia. Toliau buvo jo kūryba. Kūrė taip, kaip, jo nuomone, buvo geriausia. Neslėpsiu, yra pora kitų autorių kūrinių, kuriuos teko šiek tiek pakeisti: pridėti papildomų garsų ir garso takelių. Toks buvo bendras komandos sprendimas. Manau, kiekvienas garso takelis puikiai atspindi tai, ko siekėme nuo pradžių, ką norėjome pasakyti savo spektakliu. Ką pasakojame? Tai – trys skirtingos istorijos, kurias jungia vienas klausimas, – patirtis. Ar mes gyvename pasaulyje, kuriame didžiulė informacinė sklaida ir socialiniai tinklai mus atskira? Kur mes ieškome savo tapatybės? Kas esu AŠ ir kas esi TU? Ar praeityje priimti sprendimai turi įtakos tam, kaip mes elgiamės dabar? Ar visi sprendimai yra nulemti visatos platybių? Nors visa tai skamba egzistencialiai, spektaklis nėra vien apie tai. Man tai – tarsi sapnas, kuris iš pradžių nustebina, o vėliau supranti, kad visame tame slypi daug daugiau, tai, apie ką kiekvienas turime pagalvoti. Kiekvienam derėtų pamatyti ir jį išgyventi. Pritariu Maciejui, kad kiekvienas spektaklyje ras dalį savęs. Tačiau geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Tad labai kviečiu kovo 2 d. į Rokiškio kultūros centrą pamatyti trijų jaunų šokėjų specialistų nuoširdų ir atvirą darbą. Beje, „Tankumą“ pamatys ir keletas didžiųjų Lietuvos miestų, kadangi pirmąją kovo savaitę suplanuotos gastrolės.