– Kada supratote, jog atsirado tas užtikrintas jausmas: „Aš ir akordeonas – tai viena“? Nes kai Jus matai ir girdi grojantį, būtent toks jausmas ir apima – lyg akordeonas būtų kūno dalis, panašiai kaip talentingam šokėjui kojos ir rankos?
– Nepaisant to, kad visiems mano klausytojams atrodo, jog aš ir akordeonas yra viena ir nedaloma, mano kasdienybėje kiekvienas prisilietimas prie instrumento reikalauja tinkamo rakto. Tam, kad pavyktų rasti tinkamus atsakymus muzikoje. Nors ant scenos aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje (bent jau dažniausiai), visgi neretai tenka pakovoti ir su savimi, ir su instrumentu. Bandant pasiekti tą patį mažiausią atstumą iki tobulybės. Ir tai tikrai nėra lengva. Tačiau be to, manau, būtų neįdomu.
– Jūs grojate tokiose prestižinėse pasaulio koncertų salėse kaip „Royal Albert Hall“, „Royal Festival Hall“, koncertavote su BBC, Birmingamo ir kitais simfoniniais orkestrais. Ir apskritai viskam, kur ir su kuo grojote, visiems pasiekimams išvardyti puslapyje nepakaktų vietos. Kaip Jus prisikviečia tokios atkampios vietos, kaip Latvijos pasienyje esantis Ilzenbergo dvaras? Nejaugi užtenka paskambinti ir paprašyti, susitarti dėl honoraro? Ir dar: klausiausi Jūsų koncerto griūvančiame Salų dvare, aplūžusioje salėje… Po to girdėjau atsiliepimų, kad Jums ten patiko, kad norėtumėte groti prie pat ežero, ant kranto… Ar tai tiesa, ar dar atvažiuosite į Salas?
– Pats faktas, kad man tenka groti pasaulinėse koncertų salėse, neturi įtakos mano prieinamumui. Juk žmonės – ar tai būtų „Royal Albert Hall“, ar Ilzenbergo dvaras palatvėje – visur tie patys. Taip, jie gali vilkėti skirtingus rūbus, kalbėti skirtinga kalba ir atstovauti skirtingoms kultūroms, bet toks juk ir yra pasaulis – įvairus. O jei yra galimybė aplankyti dar nematytą Lietuvos kampelį, aš visada stengiuosi tai padaryti. Ir jūsų minimas Salų dvaras yra vienas tokių pavyzdžių. Kai važiuoji siaurais, senokai remontuotais keliais per pusę Lietuvos ir atvyksti į istorijos oazę. Tam dvarui tikrai reikia restauravimo ir gyvybės įkvėpimo. Jei mano pasirodymas nors kiek tos gyvybės įpučia, aš esu laimingas. Šiais metais laukia kitokia patirtis – pamatysiu atnaujintą ir išpuoselėtą Ilzenbergo dvarą. Bet galiausiai ne naujos sienos ir stogai yra svarbiausia. Užvis svarbiau, ar yra turinys, vizija ir meilė tarp tų sienų.
– Ar Jums svarbu, kokia publika klausosi – jauni, senukai… Dešimt tūkstančių ar 50 žmonių? Koks skirtumas?
– Skirtumas visada yra. Neretai pagroju ir po keletą koncertų per vieną vakarą toje pačioje salėje. Tuomet tie skirtumai labai išryškėja. Atrodo, ta pati programa, tie patys atlikėjai, ta pati salė… Bet vis tiek kiekvienas pasirodymas yra kitoks, savitas.
Žinoma, kad yra skirtumas – groti tūkstančiams ar keliems šimtams. Man didžiausias iššūkis būna groti mažai auditorijai. Tokiose situacijose jaučiuosi arčiausiai žmonių, ir kiekvienas jų gali mane tiesiogiai paveikti. Tokiais momentais labiausiai susikaupi.
– Yra dalykų, kurie Jus per koncertus erzina, blaško, trukdo? Yra publika, kuriai groti nesutiktumėte už jokius pinigus? Gal esate taip padaręs?
– Taip, yra. Ne publika, bet atskiri individai, kuriems niekada nenorėčiau groti. Labai nemėgstu, kai menas tampa politikos įrankiu, ir stengiuosi pats būti atokiau nuo to. Kartais, žinoma, yra gerų sumanymų, iniciatyvų ir iš politikų…
Per koncertus mane gali erzinti nemažai kas. Tai labai priklauso nuo nuotaikos. Prieš gerą pusmetį esu nuo scenos nuvaręs fotografą. Jis atėjo nekviestas ir pyškino nuo pat pirmo kūrinio kaip pakvaišęs. Man labai svarbūs pirmieji koncerto momentai, kai svarbiausia yra pagauti publikos pulsą, savo paties nusiteikimą ir įsijausti į kūrinius. Tad jei šalia kas nors, užuot klausęs ar leidęs kitiems klausyti, fotografuoja – mane tai labai erzina.
– Ar visuomet nuo Jūsų priklauso, kokią muziką grojate? Ar kartais pataikaujate publikai? Tiksliau, kokia muzika yra Jūsų?
– Žinoma, kad ne visada galiu laisvai rinktis, ką groti. Yra festivalių, kuriuose kruopščiai atrenka, ką nori girdėti mano programoje. Tačiau koncertas Ilzenbergo dvare yra mano fantazijos ir svajonių vaisius. Labai džiaugiuosi, kad galiu sau leisti tokias avantiūras. Ir dar labiau džiaugiuosi, kad turiu bendraminčių, su kuriais taip gera dalintis scena. Tad „Concerto Classico“ yra energingas koncertas, kuriame susijungia sena su nauja. Programoje skamba senovinė XVI–XVII amžių muzika, atliekama consort tipo ansamblio. Jame dominuoja styginiai, tačiau yra ir klavesinas. Na, o įvykių centre, žinoma, – akordeonas, kuris įneša to modernaus sąskambio šioje programoje. Todėl gerai žinomų vardų – Bacho, Hendelio, Corelli, Vivaldžio – muzika suskamba visai kitaip – šviežiai, nuotaikingai ir įkvepiančiai.
– Kai po koncerto Jus apipuola gerbėjai, dažniau – gerbėjos moterys, ir sako: „Jūs nuostabus, Jūs talentas…“ Ir taip, tikėtina, būna kiekvieną kartą. Ką tuomet galvojate?
– Visuomet gera susitikti su žmonėmis, kurie nori pabendrauti, nusifotografuoti po koncerto. Man tai yra mano profesijos dalis, ir tai labai žavinga.
– Ar yra buvę akimirkų, kai bent mintyse atsižadėjote to kelio, kuriuo dabar einate? Ar buvo tame kelyje kažkas be proto sunkaus?
– Yra buvę keli tokie momentai mano gyvenime. Tai turi tendenciją nutikti, kai gyvenime vyksta tam tikras lūžis. Pavyzdžiui, kai pradėjau studijas Londone, per pirmuosius pusę metų buvau netekęs svajonės būti muzikantu. Maniau, esu netalentingas, negebantis tobulėti ir sparčiai mokytis. Tai buvo gera pamoka suvokiant, kad pasaulis sukasi ne apie tave. Bet net ir tada to kelio nemečiau, kovojau. Pats su savimi. Ir tuomet, tame etape, aš laimėjau. Bet tai nėra laimėjimas, kuris atsako į visus gyvenimo klausimus, ir dabar jau aš gyvenu pagal vieną susikurtą formulę ar atsakymą. Kiekvienas naujas etapas yra naujas iššūkis. Pareikalaujantis energijos, nervų, sveikatos… Kartais tenka sustoti kovoti su savimi ir laiku, kai reikia galiausiai skirti jo sau, poilsiui.
– Šiaip ar taip, su Rokiškiu Jus sieja vienas filmas – Justino Krisiūno „Dėdė, Rokas ir Nida“. Ten vaidinote vaikiną iš Rokiškio, filmo režisierius – taip pat rokiškėnas. Gal dar kažkas Jus sieja su mūsų kraštu?
– Filmas tikrai mane susiejo su Rokiškiu, nors iki filmavimo net nebuvau lankęsis tame Rokiškyje (šypsosi – aut. past.). O šiaip mano pusseserė gyvena Rokiškyje. Tai, ko gero, man artimesnė sąsaja.
– Ta pirmoji patirtis filme daugiau į aktorystę kol kas nenuvedė?
– Tam, kad filmuočiausi, prireikė nemažų režisieriaus pastangų. Įtikinėjant. Galiausiai sutikau, nes režisierius pažadėjo, kad filmuosis vienas mano mėgstamas aktorius. Deja, to aktoriaus aikštelėje neišvydau, o pats nebenorėjau netesėti žodžio. Filmas man buvo dar viena gyvenimo avantiūra, taip pat ir gera pamoka.
– Ačiū už pokalbį.
