Rokiškėnės tikslas – užkariauti Holivudą ir didžiąsias pasaulio scenas

– Kada supratai, kad šokis – tavo gyvenimas? Ar turėjo įtakos tai, kad esi kilusi iš choreografų šeimos?
– Negaliu teigti, jog aistra šokti yra įgimta, nors iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti – mano tėvai Arūnas ir Snieguolė Skardžiai – yra choreografai, kurie dirba Rokiškio choreografijos mokykloje. Nors šokį pamilau tikrai ne iš karto, tėvų profesija turėjo didelės įtakos. Jie įskiepijo meilę šokiui.
Prisimenu pirmąją savo šokių pamoką. Buvau vos šešerių ir be galo jaudinausi. Atrodytų, turėjo būti atvirkščiai, juk mama buvo mano šokių mokytoja, tačiau tai tik dar labiau įpareigojo. Manau, man buvo net sunkiau nei kitiems vaikams, kadangi ji buvo griežta ir jokių lengvatų niekada netaikė, galbūt net aukštesnius reikalavimus keldavo. Kaip bebūtų, esu labai dėkinga savo tėvams už visus spyrius ir nuostabią vaikystę. Tik jų dėka šokis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Tėvai norėjo, kad pasektum jų pėdomis?
– Džiaugiuosi, kad mano tėvai plačių pažiūrų, todėl davė laisvę rinktis. Pamenu, grojau ir pianinu, ir saksofonu, ir gitara, lankiau šokius ir teatrą. Spėjau keliauti po pasaulį, vykau į šokių stovyklas užsienyje, kur mokiausi iš žymių choreografų, dirbančių su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis kaip Michaelis Jacksonas, Ciara, Beyonce, Chrisas Brownas ir kt. Mano tėvams labiausiai rūpėjo, kad atrasčiau savo tikrąjį pašaukimą, nesvarbu kuo būdama – bibliotekininke, vadybininke ar šokėja… Jie norėjo, kad siekčiau savo svajonių, o svarbiausia – būčiau laiminga. Manau, žmogus, darydamas tai, kas jam patinka, tiesiog negali būti nelaimingas. O laimė – viena svarbiausių pilnaverčio gyvenimo sudedamųjų dalių.

– Šokis ir polinkis į meną neapleido ir baigus mokyklą?
– Baigiant mokyklą galvoje sukosi režisūros, aktorystės ir šokio pedagogikos mokslai. Visuomet mėgau kurti, tad meniškos, kūrybiškos specialybės man atrodė patraukliausios.
Pavyzdžiui, mokykloje montuodavau ir įgarsindavau namų darbus. Įvairių dalykų mokytojų paprašydavau, kad namų darbus man leistų daryti „kiek kitaip“. Toks noras pasirodydavo keistas, tačiau galiausiai abi pusės būdavo patenkintos, o ir pamokas tokie namų darbai „pagyvindavo“. Taigi šeštojo jausmo paskatinta pasirinkau šokio pedagogikos studijas. Nuojauta manęs neapgavo – tai buvo geriausias sprendimas. Studijavau šokio subtilybes Vilniaus kolegijoje, o vėliau Slovakijos sostinėje Bratislavoje įsikūrusioje Muzikos ir teatro akademijoje.

– Kodėl pasirinkai studijas būtent Bratislavoje?
– Visuomet žavėjausi Bratislava, todėl atėjus laikui pasirinkti, kur tęsti studijas, nedvejojau. Akademijoje mokymo lygis itin aukštas. Ten mokiausi džiazo, šiuolaikinio šokio, tiksliau, Marthos Graham, Jose Limono, Merce Cunninghamo šokio technikų. Taip pat pasaulio tautų šokių subtilybių. Neapleidau ir vaidybos – retkarčiais lankydavau ir jos pamokas.

– Koks šokio stilius tau yra arčiausiai širdies?
– Augau aplinkoje, kurioje pasirinkimo laisvė nebuvo ribojama. Esu plačių pažiūrų, todėl man įdomu mokytis ir gilintis į įvairias šokio technikas, žinių semtis iš įvairių mokytojų. Man patinka viskas: nuo gatvės šokių iki baleto. Jeigu reikėtų ką nors konkrečiai išskirti, galbūt tai būtų hiphopas. Nuo pat mažens klausydavausi šio muzikos stiliaus.

– Esi tarsi mamos kopija – ar mamos nuomonė ir patarimai tau svarbūs?
– Tiek mama, tiek tėtis visuomet mane palaikė ir net norėjo, kad savo gyvenimą siečiau su menais. Mamos nuomonė ir patarimai man visuomet buvo ir yra labai svarbūs. Prieš priimdama rimtus gyvenimo sprendimus visuomet su ja pasitariu ir atsižvelgiu į jos nuomonę. Juk ji turi didelę patirtį šioje srityje, choreografijos mokytoja dirba daugiau nei 30 metų. Be to, mama man yra ne tik mokytoja, bet ir draugė, todėl su ja pasitariu ne tik profesiniais, bet ir gyvenimo klausimais. Tėvų palaikymas ir pritarimas man yra labai svarbūs, kur bebūčiau.

– Jungtinės Valstijos daugeliui yra svajonių šalis. Ar tikrai? Koks gyvenimas ten verda?
– Teisybė, Amerika daugeliui asocijuojasi su galimybė įgyvendinti savo svajones. Tačiau dauguma taip galvojančiųjų pamiršta vieną smulkmeną – dėl tų svajonių reikia išlieti daug prakaito. Čia, Los Andžele, žmonės dirba kone visą parą. Jų diena prasideda labai anksti – 4–5 val. miestas bunda, visų dienotvarkės sudėliotos minučių tikslumu, nes laikas – pinigai. Įsisukus į šią karuselę nebelieka laiko nei draugams, nei asmeniniam gyvenimui. Mano manymu, svajones gali pildyti bet kur, nebūtinai Amerikoje.
Mano atveju tai buvo saulėtoji Kalifornija. Esu šokėja ir aktorė, o Los Andželas – didžiausia artistų rinka, stambiausia šokio ir kino virtuvė pasaulyje. Visada norėjau gyventi ten, kur esu dabar, – Los Andžele, arčiau Holivudo, nors kadaise nė nežinojau, kur tai yra. Didelių geografijos žinių nė neprireikė –būdavo parašyta, kur ir kurios studijos TV filmas nufilmuotas. Tad susikurti svajonę, net ir nežinant atstumų, buvo nesunku…

– Ar šokio virtuvę išvydai tokią, kokios ir tikėjaisi?
– Čia, Los Andžele, šokių pamokos yra kitokios, o konkurencija – nežmoniška. Privalai suimti save į rankas. Visi į pamoką eina lyg į darbą ir nori būti pastebėti, nori išsiskirti ir būti geriausi. Dauguma šokėjų yra ir puikūs atletai, tad pasiekti gerą fizinę formą yra sunkus ir varginantis darbas. Holivude visi artistai siekia turėti agentą ir iškeliauti į pasaulinį turą su žymiu atlikėju. Šokių pamokose dalyvauja tokių turų šokėjai. Jie niekuomet nenustoja treniruotis ir tobulėti.

– Tad tavo svajonės pildosi?..
– Į Ameriką atvykau treniruotis ir šokti – tai pati didžiausia investicija į save. Čia galiu mokytis iš savo srities profesionalų. Pasitaikius progai neatsisakau tapti aktore. Kiekvienas pasirodymas – nauja ir neįkainojama patirtis. Neseniai baigėme filmuoti keletą video su amerikiečių šokėju, žymiu „youtube`riu“ Dominicu Sandovaliu, geriau žinomu kaip D-trix. Amerika – mano svajonių šalis, kur galiu save realizuoti, planuoju čia apsistoti ilgesniam laikui, galbūt tai bus mano namai…

– Ar turi mėgstamiausią šokių studiją?
– Los Andžele yra daug žymių šokių studijų. Tačiau viena mano mėgstamiausių – „Debbie Reynolds Legacy“, kurioje kadaise repetavo pats Michaelis Jacksonas prieš vaizdo klipo „Thriller“ filmavimą. Šioje studijoje svajojau treniruotis dar būdama paauglė. Neseniai joje atidaryta nauja šokių salė dainininkės ir aktorės Aaliyah Dana Haughton garbei. Ši aktorė 2001 m. tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje Bahamuose po vaizdo klipo „Rock the boat“ filmavimo. Būdama maža žiūrėdavau muzikinius kanalus „Viva“ ir MTV – šios atlikėjos vaizdo klipai mane įkvėpdavo. Nors nuo tragedijos praėjo nemažai metų, iki šios dienos Aaliyah stilius, jos muzika ir viskas, kas su ja susiję, mane žavi. Aš su ja užaugau ir ji buvo didžiausia mano įkvėpėja.

– Kada planuoji atvykti į Lietuvą ir pasidalinti savo patirtimi? Galbūt aplankysi ir gimtąjį miestą?
– Grįžau į Lietuvą ir į Rokiškį užsuksiu – čia žadu surengti kelias šokio pamokas. Besidomintieji visas naujienas gali sekti mano „Instagram“ paskyroje @thecamile. Myliu Lietuvą ir Rokiškio miestą, kuriame gimiau ir užaugau, todėl visuomet smagu sugrįžti namo. Čia – mano pirmieji šokio žingsneliai, pirmosios šokių pamokos… Nekantraudama laukiau, kada lėktuvas nusileis Lietuvoje ir galėsiu susitikti su kraštiečiais, mėgstančiais šokį, ir pasidalinti savo patirtimi.

– Kas tau yra šokis?
– Šokis man yra ne tik darbas ar pomėgis, tai viena iš meninės išraiškos formų, gyvenimo būdas. Beje, šokis – tai ir būdas atsipalaiduoti, savotiška terapija tiek kūnui, tiek mintims. Šokis leidžia pasijusti laisvam, nevaržomam. Vis dėlto kiekvienam šokis yra individualus dalykas. Aš šoku, nes man patinka muzika. Kiekvieną dieną jos klausausi ir ieškau naujų dainų įvairiems šokių stiliams. Man patinka kurti ir, pasitelkusi šokį, aš galiu geriausiai išreikšti save.

– Ar dabar gyveni svajonių gyvenimą? Koks būtų tavo, jauno, nesuvaržyto žmogaus, gyvenimo moto?
– Esu dar jauna ir, manau, jau spėjau nemažai nuveikti. Kasdien reikia padaryti bent vieną dalyką, padedantį priartėti prie savo svajonės. Nesvarbu, ar tai trunka penkias, ar trisdešimt minučių. Jeigu turi svajonę – siek jos! Gyvename tik kartą, tad reikia išnaudoti kiekvieną galimybę, nepasiduoti ir nebijoti rizikuoti. Aš myliu savo gyvenimą ir turiu dar nemažai svajonių, kurios laukia savo eilės… Galiu drąsiai teigti, kad dabar turiu viską, ko kadaise norėjau. Bėgant laikui, svajonės keičiasi, tad keičiasi ir kelias jų link… Būtent šis ieškojimų procesas yra pats įdomiausias.

– Kokią save įsivaizduoji ateityje?
– Ateities planų turiu labai daug. Žinoma, ir toliau darysiu tai, ką labiausiai myliu, – šoksiu. Šiandien save matau tik Amerikoje, niekur kitur…

Projektą iš dalies remia