– Papasakok apie save, kokia Lina buvo vaikystėje?
– Dabar man 28-eri. Augau Mikniūnuose. Tai vienkiemis tarp Kalvių ir Duokiškio. Baigiau Kamajų Antano Strazdo gimnaziją. Buvau tas vaikas, kuris žiemą per pusnis pusvalandį klampodavo iki mokyklinio autobuso, o tada, pusvalandį pašalęs, iš pravažiuojančiųjų sužinodavo, kad autobusas neužsiveda, ir apšerkšnijusia nosimi klampodavo atgal. Įdomūs laikai buvo. Pasiilgstu.
Šiaip beprotiškai mėgau mokyklą. Man ji buvo išsigelbėjimas nuo vienkiemio tylos. Mėgau mokytis (tebemėgstu ir dabar, manau, žmogus turi mokytis visą gyvenimą), aktyviai dalyvavau užklasinėje veikloje, buvau mokinių klubo prezidente, Rokiškio rajono mokinių tarybos nare. Tą laiką atsimenu su dideliu malonumu. Iki šiol mėgaujuosi kūrybiniais procesais, idėjų generavimu, jų įgyvendinimu. Tai teikia man džiaugsmą ir būtent to mokyklos laikai buvo kupini.
– Esi baigusi komunikacijos studijas Vilniaus universitete, bet kaip atsidūrei rašytojos kailyje?
– Po studijų dirbau pagal specialybę Europos Parlamente, bet po dvejų metų pajutau, kad širdis kviečia kitur. Su buvusia bendraklase ir sielos sese Ieva Kiliene jau buvome išleidusios pirmąją knygą – skaičių pasaką „Jei Mėnulis būtų nulis“. Kūrybinė veikla man beprotiškai patiko. Todėl sėdau prie kompiuterio ir išpildžiau dar vieną svajonę – išsiunčiau keliasdešimt elektroninių laiškų žurnalų, kurie man patinka, redaktoriams ir taip gavau žurnalistės darbą žurnaluose „Vestuvės.lt“ ir „Žvilgsnis į pasaulį“. Išėjau iš politikos ir stačia galva nėriau į kūrybą. Su Ieva kūrėme skaičių pasakų seriją, gavau pasiūlymą iš leidyklos „Alma littera“ tapti jų projektų autore, rašiau žurnalams, kūriau socialinių medijų komunikacijos strategijas mažoms įmonėms. Pati stebiuosi, kaip greitai pavyko atsidurti savo svajonių karjeros rogėse. Knygos tapo didele ir svarbia viso to dalimi.
– Pakalbėkime apie knygas. Kada susidomėjai skaitymu? Gal pameni, kokia pirmoji knyga, tave „užkabinusi“? Kokia tavo mėgstamiausioji?
– Mylėti knygas mane išmokė močiutė Laimutė. Ji labai daug skaitydavo. Aš sėdėdavau šalia su savo knyga ir slapta žvilgčiodavau į jos knygos puslapius. Ką ten tos mano pasakos, kai jos rankose – meilės romanai. Močiutės pagarba knygoms ir mylinti širdis atvedė mane ten, kur esu dabar. Ji buvo ta, kuri man balsu perskaitė Astridos Lindgren „Mažylį ir Karlsoną“. Nuo tada tapau didžiausia Astridos kūrybos gerbėja. Na, o pradinėje visiškai beviltiškai įsimylėjau Hario Poterio seriją.
Kokia mėgstamiausia knyga? Dabar jau sunku pasakyti, nes tokių yra daugybė. Kaip vaikų rašytoja lieku ištikima A. Lindgren ir J. K. Rowling, o kaip suaugusi skaitytoja alpstu dėl K. Vonnegut ir E. M. Remarque kūrybos. Čia gal jau tėčio įtaka. Paauglystėje su juo žiūrėdavome daug karinių filmų.
– Kaip kilo idėja pačiai parašyti knygą?
– Kaip ir sakiau, su Ieva esame neatskiriamos idėjų generavimo bendražygės. Prieš penkerius ar šešerius metus netyčia išgvildenome matematinių pasakų idėją. Tada abi pradėjome kurti radijo laidą, vėliau pasiūlėme leidyklai knygos idėją ir išleidome net šešis serijos leidinius. Nežinau, kas vyksta, bet kai mudvi susitinkam – prasideda kūrybinė magija. Taip atsirado elektroninis žurnaliukams vaikams „Matematikas“, Rokiškio STEAM centras BŪSIU ir daug kitų projektų.
– Papasakok, kaip vyksta knygos planavimas ir rašymas. Iš kur semiesi idėjų?
– Viskas prasideda nuo idėjos. O idėjos atsiranda pačiais netikėčiausiais momentais – plaunant indus, užgrojus gerai dainai, parke susiriejus dviem šunims ir pan. Idėjų yra visur, bet, kad jas pastebėtum, turi vaikščioti plačiai atmerktomis akimis, žiūrėti žmonėms į veidus, šypsotis jiems (net ir per kaukę). Taip pat reikia daug kalbėtis (klausytis) ir daug skaityti. Yra buvę, kad idėjos ateina vairuojant mašiną, tuomet griebiu telefoną, įsirašau garso žinutę, idėjas rašausi ir ant servetėlių kavinėse, po to pametu. Visaip būna.
Gaila tik, kad rašytojo darbas – vienišiaus darbas. Neturi kolegų, dirbi namuose arba biure. Todėl linksmų istorijų mažai. Tiesa, yra ir privalumų. Kartą rašiau istoriją apie piratus Stokholmo „Vazos“ muziejaus kavinėje. Iš pradžių apžiūrėjau laivo, per pirmąją savo kelionę nuskendusio vos už kelių metrų nuo kranto, įspūdingą ekspoziciją ir jos įkvėpta sukūriau daug piratiškų vaizdų. Kartą Frankfurto oro uoste pagavo toks įkvėpimas, kad viena ranka laikiau atverstą kompiuterį, kita rodžiau darbuotojai lėktuvo bilietą ir, vos tik perėjus patikrą, ėmiau rašyti tiesiog žmonių, lipančių į lėktuvą, eilėje.
– Kiek esi parašiusi knygų? Kuri iš jų mėgstamiausia?
– Reikėtų tiksliau paskaičiuoti. Esu sukūrusi kiek daugiau nei 15 leidinių ir trys dar pakeliui į skaitytojų lentynas. Daugiausia emocijų atnešusi, aišku, yra pati pirmoji, bet mylimiausia ir mėgstamiausia visada būna ta, su kuria dirbu šiuo metu. Jei nemylėtum, kaip tada galėtum parašyti? Turi būti BAISIAI įsimylėjęs savo knygą, kad sugebėtum ją pabaigti.
– Kokie tavo ateities planai? Ar ir toliau užsiimsi kūryba?
– Vasarą laimėjau Kultūros tarybos stipendiją knygai paaugliams sukurti. Tai vienas smagiausių iššūkių. Tai man nauja auditorija, naujas žanras, bet ateityje noriu jam skirti daugiau dėmesio ir tobulėti šioje sferoje.
– Grįžai į Rokiškį. Ar čia ir liksi?
– Beveik pusę 2020-ųjų praleidau Brazilijoje, ten beveik pusmetį dirbau lituanistinėje mokykloje „Vilnis“ ir Lietuvos generaliniame konsulate. Mokiau Brazilijos lietuvius lietuvių kalbos. Kartu tai buvo tarsi kūrybinės atostogos ir „pasimaudymas“ visiškai kitokios kultūros tropiniame lietuje. Nuo lietuvių kalbos pamokų, kurių metu brazilai laužė liežuvius linksniuodami lietuviškus daiktavardžius, iki siautulingo karnavalo, kuriame tie patys brazilai mokė mane trypti sambos ritmu bei vežėsi prie Atlanto vandenyno stebėti nardančių vėžlių.
Grįžusi nusprendžiau šiek tiek sulėtinti tempą, pabūti arčiau tėvų, leisti mintims susigulėti, tačiau neketinu Rokiškyje užsibūti. Tai tik tarpinė stotelė tarp šiandienos ir naujo nuotykio, kuris ateis, kai pasaulis išmoks gyventi pandemijos sąlygomis arba ją suvaldys. Mane masina idėja, kiek daug žemėje (ir ne tik!) yra ko pamatyti, paragauti, su kuo pasikalbėti. Toks spartus technologinis tobulėjimas! Noriu kuo daugiau viso to patirti, o rajone, tenka pripažinti, viskas randasi ir vyksta kur kas lėčiau. Mes dar pilni baimių, kompleksų ir stereotipų. Tai lėtina socialinio ir technologinio progreso apsukas.
Bet nenoriu užbaigti nykia spalva – Rokiškis turi savo privalumų – čia niekada nesijauti vienas. Visi vieni kitus gerai pažįsta ir susimirksi pro langus. Čia gali būti tikras, kad jei išmuš saugiklius, kaimynas visada padės juos įsukti. Galiausiai, čia – namai ir, kokie jie bebūtų, tik čia širdis jaučiasi ramiausiai.
Projektą iš dalies remia:
