Pokalbio pradžia – su iliuzija
E. Mažeika, vykdamas pokalbio su žurnalistais, paruošia parodyti bent vieną iliuziją. Šįkart jis demonstravo gebėjimus su kortomis ir JAV rašytojo Dan Brown‘odetektyviniu romanu „DaVinčio kodas“. Triuko metu iliuzionistas leido išsirinkti tris kortas iš kaladės, vėliau paeiliui iš jų sudėliojus kombinacijas, teko atversti tam tikrą knygos puslapį ir atskaičiuoti reikiamą žodį, kuris buvo – „ranka“. Iškart buvo parodyta knygos nugarėlė, ant kurios Edgaras jau buvo nupiešęs ranką. Triukas paliko didžiulį įspūdį.
Teiravomės, iš kur jis semiasi naujų idėjų. „Iliuzijos menas paremtas 15 principų, pagal kuriuos kuriami triukai visame pasaulyje. Visa kita – fantazija. Neslėpsiu, kartais nusibosta kai kurie triukai, bet ta pati fantazija sudomina ir grąžina, o idėjų galima semtis žiūrint kitų iliuzionistų pasirodymus, daug informacijos internete, laidose…“ – teigė Edgaras.
Viskas prasidėjo jaunavedžiams paprašius
Prieš aštuonerius metus duodamas interviu „Gimtajam Rokiškiui“, Edgaras save pristatė kaip iliuzijos meno atstovą. Juo susidomėjo prieš du dešimtmečius. Edgaras žavėjo ne tik ovacijos, bet ir galimybe, tarkim, iš nieko sukurti kažką. Tuomet pašnekovas sakė: „Duoną valgysiu iš iliuzijos meno.“ Ši veikla iš jauno vyro gyvenimo nedingo.
„Planuodamas atlikti iliuzijų šou vestuvėse, sulaukiau jaunavedžių prašymo pabūti ir šventės vedėju – taip mano gyvenime atsirado dviguba renginių vedėjo-iliuzionisto profesija, kurių Lietuvoje dar ir dabar nėra labai daug. Taigi duoną vis dar valgau iš iliuzijos meno, tik prisidėjo renginių vedimas“, – pasakojo Edgaras.
Darbas aukšto lygio komandoje
Šiuo metu Edgaras dirba su profesionalia „EMSTUDIO.lt“ vedėjų, artistų, atlikėjų, DJ komanda. „Mūsų komanda yra labai stipri, ji – viena didžiausių šalyje pagal techninį aptarnavimą, nes galime pasiūlyti aukščiausio lygio scenas, garsą ir apšvietimą, geriausias grupes ir visa tai be perdėtų organizatorių antkainių. Vis dėl to ranka ranką plauna. Taigi mūsų komandos renginių vedimas – išskirtinis“, – stipria komanda džiaugėsi Edgaras.
Tai kaip atrodo pasiruošimas renginiams? „Kiekviena šventė būna kitokia, skirtingos nuotaikos, tradicijos, poreikiai, taigi mano namų darbai – išgvildenti užsakovo poreikius, ko jie nori, ką reikėtų padaryti, prieš tai jie būna supažindinami su mano programa. Pavyzdžiui, prieš vesdamas renginius įmonių šventėse, internete susirandu informaciją apie ją tam, kad turėčiau, ką papasakoti. Aš, kaip iliuzionistas, visada ieškau sąsajų su skaičiais – kiek įmonei metų, kodėl pasirinko būtent tokią šventės datą, tada sukuriu kokį nors triuką pagal tai, kad paskleisčiau mistiką. Visa kita – techniniai dalykai“, – pasakojo Edgaras.
Neapsieina be kurioziškų situacijų
Kiekviename darbe pasitaiko netikėtų, linksmų situacijų, o dirbant su žmonėmis tai gali nutikti kur kas dažniau. Prašėme pašnekovo papasakoti apie įsimintiniausias. „Per kone dešimtmetį darbinės patirties teko matyti nemažai kuriozų, pavyzdžiui, jaunoji susipyksta su jaunikiu. Žinoma, ir pačiam yra nutikę juokingų istorijų. Turiu muzikinių, teatrinių numerių, vieno metu užkliuvau už suoliuko, stovėjusio šalia, ir griuvau, tačiau svečiai manė, kad tai – pasirodymo dalis. Pernai, rodydamas iliuzijos numerį su skraidančiu staliuku, palinkau į priekį, o atsilošdamas pajutau, kaip kostiumo siūlė per koją pabėgo – taip kostiumas ir suplyšo. Tačiau ir tuomet niekas nepastebėjo šio nesklandumo. Tai – profesinė situacija, esu įpratęs į renginius vežtis du kostiumus. Šviesesnis skirtas vakaro pradžiai, o antrajai šventės daliai – blizgesnis. Tai rekvizitiniai drabužiai, kurie turi dar ir tam tikrų paslapčių. Automobilyje visada turiu pasiruošęs drabužių, bet nuo kuriozų niekas nėra apsaugotas“, – linksmas istorija prisiminė Edgaras.
Kraštiečiai – reti užsakovai
Ar dažnai Edgarui, kilusiam iš Obelių, tenka vesti renginius savame krašte? „Mano pagrindinis darbas vyksta didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o regionuose – itin retai. Esu sulaukęs užklausų iš žmonių, gyvenančių mažuose miesteliuose, tačiau, nusiuntęs savo komercinius vaizdo įrašus ir pateikęs pasiūlymą, ne visada sulaukiu kvietimo vesti renginį. Pastebiu, kad rajonuose gyvenantieji labiau nori tradiciškumo, taigi mano programos formatas tinkamas ne visiems, galbūt dėl to Rokiškio rajone vesti renginių netenka“, – sakė pašnekovas.
Nežinomybė paskatino sukurti personažą
Dar kovo mėnesį prasidėjęs karantinas sujaukė visus Edgaro planus, buvo atšaukti renginiai, todėl teiravomės, kaip sekėsi išgyventi šį etapą ir kas buvo sudėtingiausia.
„Prasidėjus karantinui buvo itin sunku morališkai. Tačiau supratau, kad tai – pasaulinis krachas, negaliu susireikšmint, kad man vienam sunku. Vasaros pradžioje jaučiau atsigavimą, viskas įsivažiavo, tuomet labai daug darbų susispaudė vienu metu, taigi vasara buvo įtempta. Spalio mėnesį vedžiau paskutines vestuves. Įprastinėmis sąlygomis jau lapkričio mėnesio pradžioje žinodavau savo darbus gruodžio mėnesiui, šiemet situacija kitokia. Taigi sustojus darbams atsirado ne tik finansinė, bet ir moralinė nežinomybė. Buvau pratęs būti tarp žmonių, dirbti su jais, sulaukti grįžtamojo ryšio ir staiga viskas sustojo. Trūko veiklos. Tada prisiminiau, kaip būdamas 14 metų filmuodavau save sakantį anekdotus ir juos keldavau į tuomet garsią vaizdo įrašų talpinimo platformą „Videogaga“. Jie sulaukdavo 20 000 peržiūrų, taigi mano juokeliai buvo tarp žiūrimiausiųjų. Pagalvojau – geras laikas prisiminti seną veiklą“, – pasakojo Edgaras.
Personažas, pašiepiantis kasdienes situacijas
Balandžio 4 d. socialiniame tinklapyje „Facebook“ buvo sukurta „Biezdoriaus“ paskyra. Ji sulaukė pasisekimo – ją šiuo metu stebi beveik 18 000 vadinamųjų sekėjų. Teiravomės, kodėl kraštietis sukūrė būtent tokį personažą.
„Mintis sukurti „Biezdoriaus“ personažą kilo spontaniškai. Per karantiną galvojau, kad anekdotų nepasakosiu, galbūt nebe tie laikai, tada bandžiau personifikuoti, iš anekdoto padaryti skečą. Temos, kurias filmuoju, – natūralios, iš ko juokiasi mūsų tauta, o ir mano siekis buvo kurti tokius vaizdo įrašus, kuriuos galėtų žiūrėti ir nepilnamečiai, be keiksmažodžių.
Vaizdo įrašuose būnu apsirengęs vadinamąja „pufaike“, kurią radau besimėtančią pas tėvus sandėliuke. Pasimatavau ją, tiko, užsimaukšlinau kepurę ir taip atsirado tas įvaizdis. Kurdamas pavadinimą pagalvojau, kad Petriuku nebūsiu, nes visi anekdotai apie jį, tad būtų buvę lėkšta. Tada prisiminiau, kad buvusi mokytoja mano klasę pavadino biezdoriais, suprask, nevykėliais, – taip ir gimė pavadinimas.
Tiek anksčiau, tiek dabar filmuoju anekdotus, kasdienes situacijas, kuriose kalbu aukštaitiškai, rokiškėnų patarme – jos visiškai nevengiu. Tai nebuvo apgalvotas sprendimas, man tiesiog patinka taip šnekėti. Manau, žmonėms patinka mano į literatūrinius rėmus neįsprausta kalba. Sulaukiu nemažai komentarų, kad turiu daug panašumų į aktorių Rolandą Kazlą ir tai, ką jis anksčiau darydavo“, – kalbėjo Edgaras.
Klajūnas sugrįžti neketina
Užbaigiant pokalbį teko pasiteirauti, ar kraštietis nežada grįžti gyventi į gimtąjį miestą. „Išvažiuoti iš Obelių teko ankstyvame amžiuje – kurį laiką gyvenau Rygoje, vėliau Vilniuje studijavau „Muzikinį teatrą“, kelerius metus gyvenau Kaune, Šiauliuose. Esu visiškas klajūnas. Grįžti į Rokiškį neketinu – juk aš dirbu didmiesčiuose, todėl apsigyventi gimtinėje reikštų per didelius atstumus, kuriuos tektų labai dažnai įveikti. Tačiau dažnai čia sugrįžtu“, – sakė Edgaras.
Projektą iš dalies remia:
