Rasa (merginos prašymu vardas pakeistas) praskleidžia tamsias užuolaidas, ir dienos šviesa apnuogina pilkas kambario sienas. „Retai čia būnu. Kiek įmanoma stengiuosi kuo rečiau grįžti į namus. Man jie – slogus prisiminimas“, – taip mes pradedame savo pokalbį.
Amžinai viena
Rasa jau šešerius metus gyvena viena. Tėvai ją, 16-metę, paliko gyventi vieną, prižiūrimą tetos. Po kiek laiko ši išsikraustė į didmiestį, tad mergina liko gyventi savarankiškai.
„Mano tėvai emigravo į Angliją. Jie tikėjosi užsidirbti pinigų, tačiau įvyko tai, ko niekas nesitikėjom – jie išsiskyrė“, – nesišluostydama skruostu riedančios ašaros pasakojo Rasa.
„Likai viena, nepilnametė… O kur kiti giminės? Negi daugiau nebebuvo prie ko glaustis?“ – klausėme merginos.
„Mano seneliai mirę, o kiti giminaičiai išsimėtę po visą Lietuvą. Teta nebūtų galėjusi išlaikyti mūsų abiejų dideliame mieste. Kai tėvai pasakė, jog keletą mėnesių man teks pagyventi vienai, aš apsidžiaugiau. Juk buvau paauglė, troškau savarankiško gyvenimo“, – pasakojo ji.
Jaunos merginos norai „išsipildė“. Tėvai jai – nebe uola, į kurią galima atsiremti. Jie – tik pajamų šaltinis.
„Mūsų šeimos nebeliko. Šešerius metus savo tėvą ir motiną matau tik kompiuterio ekrane arba trumpai per šventes. Mūsų pokalbiai tapo lakoniški, šalti“, – pasakojo Rasa.
Tokia realybė daugeliui nė nepažįstama.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Agnė RAŠČIŪTĖ
