Netikėti, kai sako balta, nes tiksliai žinai, kad juoda. Bandyt ir bandyt ištiesinti kreivus veidrodžius. Kartais juos sudaužyt ir į šukes susipjaustyt. Susipykt. Garsiai keiktis. Klysti. Taisyti klaidas – yra buvę visko – ir mėnesio dieną sumaišom, ir „Gastautos“ pasirodymą įdedam į policijos suvestinę, ir melioracijos griovius „paverčiam“ kanalizacijos grioviais, o spaustuvė antrą puslapį – ketvirtu, ketvirtą – trečiu, o penktą – septintu… Atsiprašyti už kitų klaidas irgi tenka patiems.
Ir daug kartų užduoti nepatogų klausimą. Net jei norisi verkti, net jei įsimylėjai pašnekovą, net jei kyla spaudimas, o šiandien dar pagalvojai: „kam čia man to reikia?“
Nes šiandien išleistą numerį rytoj visi bus užmiršę ir tas pats ratas vėl bus sukamas iš naujo. Jame vėl viskas – nuo europinio lygio rebusų iki ožkų ant kelio, nuo penkių milijonų iki penkių centų.
Šiandien – Spaudos diena – ir galbūt vienintelė proga pasakyt viešai AČIŪ vieni kitiems, nes be patirties ir drąsos kartais šokt per bedugnę mechanizmas neveiktų. AČIŪ tiems, kam kasdien skambiname, rašome, „kabinėjamės“ ir ieškom atsakymų. AČIŪ už konkretumą, ir už nutylėjimus, nes ir tyla – atsakymas.
AČIŪ skaitantiems ir atsiverčiantiems; AČIŪ atviriems ir kalbantiems.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus mus!
Mauritanijos peizažas
Praėjusią savaitę „Gimtasis…“ gauna laišką rubrikai „Rokiškis klausia“: „Sveiki, gal Jūs nebijosite paklausti Rokiškio seniūno ar mero, kurie važinėja valdiškais limuzinais su tamsintais stiklais, kodėl jiems nusiš*** ant miestiečių? Kodėl po dviejų mėnesių, kai nutirpo sniegas, miesto gatvės primena Mauritanijos peizažą ar pietų Rusijos miestelį, kodėl net pagrindinėse gatvėse smėlio ir žvyro „pusnys“ siekia šaligatvių bortelių viršų, o žalias traktoriukas su šluota vis stypso kokiam nors akligatvio gale, laukdamas darbo dienos pabaigos?“ – rašo Broniumi pasivadinęs skaitytojas. Nuginkluoja žavus stilius, ironija, „Mauritanijos peizažas“ ir „stypsantis traktoriukas“ – visa puokštė vienam klausime. Bet neįsivaizduojam Ramūnui ar Arūnui jį adresuoti, prognozuodami atsakymą. Nusprendžiam, kad ne, limuzinais jie nevažinėja, bet stiklai taip, sako, tamsinti.
Jei jau kalbam apie klausimus valdžiai, tai negalėtume padėti ant svarstyklių ir kilogramų tikslumu pasakyti, kurioj pusėj daugiau – konkretumo, išsisukinėjimų, tylos ar neužduotų klausimų. Vingri diplomatija, kai valdininkas labai kruopščiai pilsto iš tuščio į kiaurą, – iškalbingas atsakymas.
Ir kartais pralinksmina, ypač politikai, manantys, kad viskas GALIMA. „Galima muziejaus fondus eksponuoti savivaldybėje…“ „Galit visi trys klausti iš karto…“ „Gal jūs apskritai nebuvę muziejuje, kad tiek klausinėjat…“
Rajono tarybos posėdžiai verti atskiro komiksų romano, kurį galima paverst puikiu komediniu serialu ir iš karto krauti į „Netflix“ – žiūrimumu nebereikės tada skųstis.
Antraštės – atskiras žanras
Dar šiek tiek apie antraštes, kuriomis šiandien dažnas piktinasi. Visai be reikalo, nes antraštės – atskiras ir spalvingas spaudos žanras, kurį beveik visada gelbsti klaustukai. Ieškodami vieno straipsnio 2001 metų „Gimtojo…“ komplekte randam tikrų šedevrų, kuriuos pacituoti būtent dabar ir galima, ir net jokių papildomų komentarų nereikia, jos pačios už save kalba.
„Vietoj meilės džiaugsmų – pakišta kiaulė“, „Aistrų objektas – šiukšlės“, „Per Velykas – siautėjo šėtonas?“, „Nusenusiems biudžetininkams – Brisiaus galas?“, „Netikėtos sveikų kūdikių mirtys šiurpina rajono gyventojus“, „Pasikorusios senutės talkininkė gal ir nekalta, bet labai įtartina“, „Pavėlavusį vaiką auklėtoja pasitiko smūgiais“, „Daugiausia gydytojų klaidų – po žeme“, „Vyrams rūpi, kas yra po plaukais“, „Be traukinio – virvė po kaklu“, „Vadovės – seminaruose, pedagogai – kituose darbuose, o mokiniai – prie sekso puslapių internete“…
Tau neatsakys…
Žurnalistai – tie, kurie nepataikauja, ir juodu ant balto išdeda nepatogią tiesą, tiesiai šviesiai rašo apie problemas, turbūt yra vieni nemėgstamiausių šioje žemėje žmonių. Jei apie tai galvotum, turbūt įsivarytum sau depresiją. Tačiau jei to nesureikšmini ir darai, kas tau patinka, t. y. atlieki savo misiją informuoti visuomenę nemeluojant sau ir skaitytojams, bendraudamas su pašnekovais gali pastebėti daug šypseną keliančių ir keistų dalykų.
Apskritai linksmiausi dariniai turbūt yra valdiškos institucijos, ypač savivaldybės ir jų darbuotojai, pageidaujantys bendrauti raštu. Tartum visi sutartinai davę tylos įžadus. Panašu, kad ten susiformavusi tam tikra hierarchija.
Sulaukiame štai tokių PERLŲ. Mokantiems skaityti „tarp eilučių“ jie daugiau nei iškalbingi:
* „Tau meras neatsakys. Atsakys tik man, o tada aš atsakysiu tau…“
* „Jau nebepasakosiu antrąkart – savivaldybės puslapyje surašyta…“
* „Jūs gal mane įsimylėjote, kad taip dažnai skambinate?..“
* „Aš žinau, kas pas jus ten (redakcijoje – red. pastaba) lankosi, ir ką ten jums prišneka…“
* Dar viena gudri taktika vengti kalbėti nepatogiomis temomis – įrodinėti mums, kad NEVERTA apie tai rašyti, arba dar „gražiau“ – kad JAU ESAME APIE TAI RAŠĘ…
Atvirai ir su humoru
Labai džiaugiamės, kad toje karalystėje dar yra biudžetininkų drąsiaširdžių, valstybės tarnautojų, kurie su mumis kalbasi tiesiogiai, o ne per aplinkui ir problemas išdėsto su humoru („kai reikės laidoti radioaktyviąsias atliekas, aš jau pats būsiu užkastas prie atliekų, tik kitų…“), biurokratinę kalbą atideda į šalį ir būna tiesiog savimi – tiesmuki, o kartais gal net ir per daug atviri („mano charakteris – tikrai ne saldainis…“).
Pakurom šitas laikraštis
Tądien, kai išeina laikraštis, įprastai redakcijos telefonai netyli. AČIŪ už visas reakcijas, atgarsius, nuomones, žinojimus „geriau“, net už tai, „ką ten prirašėte…“ arba „pakurom šitas laikraštis…“ Pasitaiko ir „teisybė čia parašyta“. Arba „tu netinkama šitam darbui“…
Vadinasi, buvo verta – vadinasi, palietėme.
Su Spaudos diena!
Redakcijos žmonės
