Rokiškio kaip Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai, jų organizatorių garbei reikia pasakyti, nei nuobodūs, nei valdiški. Toks buvo ir Rokiškio rajono savivaldybės salėje vykęs diskusijų forumas „Kalbos laisvė: ar taisyklinga sunorminta kalba reikalinga tik per lietuvių kalbos pamokas“. Proginė kalba tebuvo viena – rajono mero Ramūno Godeliausko sveikinimas.
Vėliau ir diskusijos kuratorė, rajono savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja Aušra Linkevičienė, atsakinga už taisyklingą savivaldybės ir jos nutarimų bei raštų kalbą, ir diskusiją vedęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas kalbėjo paprastai, be nereikalingo patoso ir egzaltacijos, netgi nuoširdžiai. A. Linkevičienė prisipažino, kad nėra labai lengva lietuviškai rašomus raštus išversti į kanceliarinę kalbą, o D. Smalinskas išdavė, kad vairuodamas keikiasi. Ypač tada, kai priekyje važiuojantys nerodo posūkio į kairę.
Daugiausia į diskusijų forumą susirinko rajono gimnazijų moksleiviai bei jų mokytojai, nors matėsi ir vienas kitas neatsitiktinai priklydęs lietuvių kalbos mylėtojas. Nenuostabu, kad ir pagrindiniai diskusijos klausimai buvo daugiau orientuoti į moksleivių auditoriją:
Ar taisyklinga kalba reikalinga tik mokykloje?
Ar sunkios lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklės?
Ar kalbos normos mus varžo?
Kur baigus mokyklą reikės išmoktų taisyklių?
Gal kas ir tikėjosi, kad moksleiviai šnekės atviriau ir nebijos ginčytis, bet jie nebuvo labai drąsūs. Matyt, pernelyg gerai žinojo, kokia nuomonė yra teisinga. Nors prisipažinusių, jog nemėgsta skaityti knygų, ir manančių, kad lietuvių kalboje pernelyg daug nosinių, buvo. Bet net ir rajono moksleivių tarybos prezidentė „Romuvos“ gimnazijos dešimtokė Luknė Narkevičiūtė, kalbėdama apie jauno žmogaus požiūrį į kalbos laisvę, ne tik teigė, jog taisyklinga kalba yra išsilavinimo ženklas, bet gana ekstremistiškai pareiškė: „ jei mano meistrui labai sunkiai sekasi lietuvių kalba, nežinau, ar labai norėčiau, kad klijuotų man sienas ar plyteles“. Jaunatviškas maksimalizmas? Gal tik graži parabolė.
Šiaip jau dauguma kalbėjo apie pagarbą, meilę lietuvių kalbai ir būtinybę kalbėti taisyklingai. Pokalbio pabaigoje nuskambėjo ir mintis, kad taisykles reiktų išmokti bent jau tam, kad galėtume jas sąmoningai laužyti – juk visi geriausi rašytojai tuo ir užsiima.
O aš per šį pokalbį prisiminiau vieną aktorės, režisierės Kazimieros Kymantaitės, šiaip jau lietuviškai kalbėjusios ir rašiusios labai gražiai, mintį: „Taisyklingai kalba tik neigiami personažai“. Kiek pasenusi ši mintis – šiuolaikiniai neigiami personažai scenoje ir ekranuose ir keikiasi, ir piktžodžiauja, tuo sukeldami ne tik kalbos puristų pasipiktinimą.
Belieka padėkoti diskusijos apie kalbos laisvę koordinatorei Audronei Vainauskaitei už nuostabius, turinčius ką pasakyti ir mokančius tą daryti pokalbininkus bei turiningą diskusiją.
