Ne tik juodupiečiai
Antradienio rytą miestelio centre dar gerą pusvalandį prieš vėliavos pakėlimą pradėjo būriuotis automobiliai. Vyrai ir moterys puošė juos vėliavomis bei vėliavėlėmis ir ruošėsi kelionei. Tiesą pasakius, kelione susidomėjo ne tik juodupiečiai – atskiru ekipažu važiavo ir rajono Raudonojo Kryžiaus savanoriai su savo ryškiai raudonais marškinėliais.
Žygiui vadovavo ir jį organizavo aktyvūs bendruomenės nariai Marius Datkūnas ir Lina Meilutė-Datkūnienė. Jie pasveikino susirinkusius, padėkojo kruopščiai kasmet maršrutą sudarantiems Domui ir Mantui.
Šiltai
Visiems darniai sugiedojus Lietuvos himną, šauliams pakėlus vėliavą, beliko sėsti į mašinas ir leistis į kelią. Iš aikštės pajudėjo 13 mašinų, kuriose sutilpo geras pusšimtis keliauninkų ir du šuneliai. Pro Maineivas, Čedasus, Panemunį, Pandėlį (sutiktieji neretai pasveikindavo koloną mojuodami rankomis) pasukome link Biržų. Vos pervažiavus rajono ribą, pakelėje su vėliavomis ir muzika, moterys netgi tautiniais kostiumais pasipuošę, jau laukė Papilio seniūnijos Šiekštininkų kaimo bendruomenės nariai. Pasisveikinome su jais, apsikeitėme dovanomis, nusifotografavome, pakvietėme aplankyti Juodupę ir apsisukę pasukome atgal link Pandėlio.
Nuo jo pro Skapiškį pasiekėme sutartą stovėjimo aikštelę, kur koloną pasitiko Skapiškio seniūnijos, Skapiškio miestelio ir Laičių kaimo bendruomenių atstovai. Skapiškio seniūnas Ričardas Kiaulėnas tuoj rado bendrą kalbą su Mariumi Datkūnu, aptarė abiejų seniūnijų demografinę padėtį ir svarbiausius darbus bei rūpesčius. Laičių ir Skapiškio žmonės jau buvo padengę stalą, ant kurio garavo arbata ir nepaprasto skanumo spurgos bei pyragai. Skaniai pasivaišinome, kalbų irgi netrūko, gal būtume dar ilgai šnekėję, bet laukė tolesnis kelias.
Tas keliukas…
Nuo Skapiškio link Anykščių rajono ribos laukė, ko gero, sudėtingiausias kelionės etapas, nes Domas ir Mantas, vedę koloną, pasuko trumpesniu keliu, kuris driekėsi kaimo ir miško keliukais, o jie po žiemos vietomis dar drėgni, vietomis gana duobėti ar akmenimis nubarstyti. Bet ar tai sustabdys patyrusius keliautojus? Nors dažnas šiais keliukais važiavo pirmą kartą, visi be jokių nuotykių juos įveikė, o atsidūrę kiek pažįstamose vietose – Verksnionyse, Kalviuose – lengviau atsiduso. Kelias jau buvo geresnis, vėl išvažiavome į asfaltą.
Norėjosi užsibūti
Ant Rokiškio ir Anykščių rajonų ribos, Juodonių stovėjimo aikštelėje, ant kalniuko, pasitiko Svėdasų seniūnijos ir Vaižganto krašto bendruomenės žmonės su seniūnu Saulium Rasalu priešakyje. Pakviesti aplankyti Juodupę svėdasiškiai atsakė tuo pačiu – pakvietė į kasmet rugsėjį Malaišiuose vykstančias Vaižgantines ir dovanojo Vytauto Bagdono knygą apie jas. Čia pat ant kalniuko vėl laukė gražiai padengti stalai su įvairiais sumuštiniais, nuo kurių ir seilės varvėjo, ir gomurys padėkas siuntė. Užkandžiaujant Svėdasų seniūnas pasidžiaugė, kad Rokiškis jiems ne svetimas, anksčiau miestelyje veikė „Rokiškio mėsinės“, o dabar „Lašų duonos“ parduotuvė, kuri svėdasiškių mėgstama, aptarėme ir abiejų rajonų spaudos padėtį. Seniūnas energingas ir žodžio kišenėje neieškantis, saulutė maloniai šildė, ir, jei ne važiuotynių vadovai, gal būtume ilgiau užsibuvę ant gražaus Juodonių kalnelio.
Ir mokyklų reikalai
Nuo Juodonių pro garsias iš tolo matomas vėjo jėgaines ir ne tokį matomą, bet ne mažesnį saulės elektrinių parką, pro Duokiškį įvažiavome ir į Utenos rajoną, kur vienoje kryžkelėje vėliavomis ir balionais pasipuošę jau laukė Užpalių seniūnijos ir Vilutiškių bendrijos atstovai.
Užpalių seniūnas Eugenijus Keraminas pasveikino važiuotynių dalyvius, pasiguodė, kad būtų ir daugiau žmonių susirinkę, bet Vilučiuose tą pačią dieną vyko laidotuvės, bei pakvietė vaišintis skania koše ir obuoliais. Košė iš tikrųjų buvo nepaprasto skanumo. Ir valgėme, ir pakartoti prašėme, o seniūnai aptarinėjo mokyklų reikalus – ir Juodupės, ir Užpalių gimnazijos po truputį traukiasi, abiem gresia uždarymas dėl vaikų trūkumo, o Užpalių gimnaziją, kurioje mokosi apie 200 vaikų, dotuoja Utenos rajono savivaldybė.
Į šventes
Privalgę vilutiškių košės ir pabendravę pasukome pro Dusetas link paskutinio kelionės sustojimo punkto. Netoli nuo Rokiškio ir Zarasų rajonų ribos, prie gražiai vėliavomis papuošto Velikuškių piliakalnio esančioje aikštelėje juodupiečius pasitiko Zarasų rajono Antazavės bendruomenės centro žmonės su centro pirmininke Danute Skardinskiene priešakyje. Prisisėdėję mašinose visi džiugiai užkopėme į aukštą piliakalnį, nuo kurio toli matyti, o ant jo visos nuotraukos gražesnės. Ir abu keliautojų šunys labai džiaugėsi tokiu kopimu aukštyn žemyn.
Nusileidę nuo kalno radome vaišingai padengtą stalą, ant kurio ir arbatos buvo, ir pyragų, ir nepaprasto skanumo kibinų, ir dar šio bei to. O kadangi abiejų pusių delegacijose dalyvavo kultūrininkai, tai čia pat užsimezgė kalba apie meno mėgėjų kolektyvus Antazavėje ir Juodupėje. Regis, beveik ir sutarta buvo dėl dalyvavimo vieni kitų šventėse.
Skubėti niekur nebereikėjo, tai ir kalbos su antazaviškiais buvo daugiau, ir pasibūta kiek ilgiau nei kitur.
200 km
Taip ir praėjo ta pavasariškai graži šventės diena. Nuvažiuoti 200 kilometrų, aplankyti svetingi kaimynai, pašnekėta, pasidžiaugta vienų kitais, pakalbėta, kaip sakoma, apie ūkį ir bites. Gera buvo diena. Gražūs ir vaišingi žmonės.
Galvoju, gal be reikalo juodupėnai planuoja baigti važiuotynių tradiciją. Bet jei jau taip nusprendė, tai tikrai ką nors dar įdomesnio kitais metais sugalvos. Negali būti, kad nesugalvotų.
Eligijaus Daugnoros ir bendruomenės nuotr.
