Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje pažymėtos vieno žymiausių Lietuvos dailininkų 140-tosios gimimo metinės. Galima būtų sakyti – iškilmingai pažymėtos, bet kad iškilmės buvo be tribūnos, prezidiumo, ilgų kalbų ir priesaikų šventai saugoti šviesų Justino Vienožinskio atminimą. Tiesiog atkakliausia dailininko atminimo saugotoja jo anūkė Nijolė Šiaučiūnienė parengė jubiliejui skirtą parodą ir sukvietė visus, kam tai rūpi, į šventę pavadinimu „Žalias vėjas“. Kodėl taip? Visų pirma, dėl ypatingos žalios spalvos atspalvių J. Vienožinskio paveiksluose gausos. O dar – dailininko gimtinėje vėjas visada kiek stipresnis negu visose apylinkėse.
Parengtoje ekspozicijoje rodomus paveikslus bei piešinius tie, kas lankėsi čia ne kartą, jau turbūt galėjo matyti. Nauja joje – atvirlaiškiai, dailininko iš įvairių vietų siųsti artimiesiems. Kai įsiskaitai į juos, matai jau ne tik dailininką, bet ir žmogų – rūpestingą, jautrų, atidų.
Parodos atidarymo metu sodyboje vėl skambėjo smuikas (griežė Nomeda Idienė). Kaip prieš pusantro šimto metų, mat smuiku mėgo griežti dailininko tėvas. Skambėjo ir pianinas, dailininko pirktas iš savo mokinio Neemijos Arbitblato tėvo.
Persikėlus iš vidaus į lauką, senų medžių pavėsyje buvo skaitomi Justino Vienožinskio dukters Nijolės Vienožinskaitės, karo pabaigoje pasitraukusios į Vakarus ir vėliau gyvenusios JAV, prisiminimų puslapiai. Skaitė juos Obelių „Ramintos“ moterys, bibliotekininkės.
Tą pirmadienio popietę nesinorėjo skirstytis iš Vienožinskių-Šiaučiūnų dvarelio. Išvažiuodamas taip ir nesugebėjau padėkoti Nijolei Šiaučiūnienei už tikrai šventą darbą saugant ir globojant ko gero vienintelį Lietuvoje privatų memorialinį muziejų. Tą darau dabar.
