Mūsų jau nestebina Dalios Ziemelienės lėlių kolekcija ar Nemiros Statulevičienės įvairiausi rankinukai, daugelis žino Reginos Strumskienės rašiklių kolekciją, bet buvusioje Žiobiškio klebonijoje praėjusį šeštadienį buvo tokių kolekcijų, kurios privertė išsižioti ir daug ko mačiusį.
Pavyzdžiui, raseiniškio kinologo Irmanto Tarnausko įvairiausių dalykėlių, susijusių su šunimis kolekcija, kuri prasidėjo nuo savo šunų veislyno „Kalnų šuo“. Joje ir pašto ženklai, ir šunų statulėlės, ir lėkštutės, ir šunų apdovanojimai ir daugybė kitokių įvairiausių dalykų, susijusių su šunimis.
Arba kelmiškio Kęstučio Mėlinio žirklių muziejus. Jūs nė neįsivaizduojate, kokių tik žirklių ten yra. Nuo skirtų bambagyslei nukirpti iki žvakių knatams karpyti. Nuo stiklo pūtikų naudojamų iki korėjietiškų žirklių formos muzikos instrumentų. Yra net medinės žirklės. Tiesa, jos dekoratyvinės, bet vis tiek žirklės. Kęstučio įkurtą Žirklių muziejų galite aplankyti Kelmės rajono Grinių kaime. Beje, Kęstutis sakė, jog jo žiniomis žirkles gamino ir Rokiškio mašinų gamykla, bet šių žirklių jo kolekcijoje vis dar nėra.
Pati netikėčiausia visoje kolekcijų etažerėse ekspozicijoje buvo vilniečio karininko Arturo Jasinsko plytų kolekcija, tiksliau, nedidelė tos kolekcijos dalis. Arturas iš visų kelionių stengiasi parsivežti jei ne kelias, tai bent vieną plytą. Ne šiaip plytą, bet su istorija – pažymėtą kokiu nors ženklu. Kolekcininkas pasakoja, jog kartais, kad paprasčiau būtų, kad vietos lagamine mažiau užimtų, tenka prašyti darbininkų atpjauti pusę plytos. O kolekcija prasidėjo nuo Lenkijoje, Liubline, rastos plytos su įspaudu „LUBLIN“, kuri sudomino ir paskatino domėtis, regis, tokiu paprastu, bet labai įdomiu dalyku. Norintys daugiau sužinoti apie šią kolekciją ir apskritai plytas gali apsilankyti Arturo sukurtoje socialinio tinklo facebook grupėje „Lietuviškos plytos muziejus“.
Kadangi šeštadienio rytas iki pat pavakario didelių audrų nežadėjo, tai buvo Žiobiškyje ir kitų žavių dalykų. Medžiotojai virė košę, moterys kepė šakočius, Asta ir Ligitas Keraičiai vedė dailės edukacijas, o Ligitas tuo pačiu jau baigė tapyti paveikslą su Žiobiškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
Vakarop, sukilus didesniam vėjui, veiksmas persikėlė į bendruomenės namus. O sekmadienį po mišių Žiobiškio bažnyčioje gal pirmą kartą per jos 115 metų istoriją koncertavo simfoninis orkestras. Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos simfoninis orkestras.
Jei ne ta medžius vartanti vėtra, būtų šv. Baltramiejus, kokio dar nebuvo ir nežinia ar kada nors bus. Betgi nežinai – žiobiškėnai, pasirodo, žmonės su fantazija ir polėkiu.
