Apie bitininkystę nei žinojo, nei galvojo
Iš Dusetų (Zarasų r.) kilusi M. Močiškytė sako, kad nei jos seneliai, nei tėvai bičių niekada nelaikė. Truputį apie bites sužinojo tik tuomet, kai teta, mamos sesuo, įsigijo keletą avilių. „Bet bitės manęs tuomet dar nedomino. Ir jų įkandimams alergiška buvau. Labai tindavau. Ir medaus dar nemėgau. Svajojau tapti miškininke. Bet juk tai, sako, ne moterų specialybė, moterims nėra ką veikti miške, todėl išvažiavau mokytis sodininkystės ir daržininkystės į tuometinį Kauno Mičiurino žemės ūkio technikumą“, – pasakoja M. Močiškytė.
Technikume dėstė didelis bitininkystės entuziastas Pranciškus Karosas, kuris šia specialybe sudomino daugelį. Baigusi mokslus, M. Močiškytė iš karto ėmė bitininkauti ir daugiau su bitėmis nesiskyrė. Dabar jos bityną sudaro per 80 avilių, o patirtį kaupė ne tik jame. Aplankė daugybę Lietuvos ir kitų šalių bitynų, mokėsi iš kitų bitininkų ir nuolat dalinosi žiniomis. Bitininkystės klausimais yra parašiusi ne vieną mokslinį straipsnį ir išleidusi tris knygeles. Trečioji – „Gyvenimas tarp bičių“ – pasirodė neseniai.
Unikali enciklopedija apie Sartų ežero apylinkių bitininkus
M. Močiškytė sako, kad pirmosios dvi knygelės buvo skirtos pasidalyti profesionalios bitininkystės žiniomis ir patarimais. Trečioji – visai kitokia. Ji – tarsi enciklopedija apie Sartų ežero apylinkių bitininkus. „Pradžią šiai knygelei davė kraštotyrininko Vinco Kibirkščio surinkta informacija gal apie 14 bitininkų, įsikūrusių palei Sartų ežerą. Dauguma tų bitininkų – dusetiškiai. Pagalvojau, reikia pratęsti šį unikalų darbą ir apkeliauti visą Sartų ežerą bei ten įsikūrusius bitynus. Taip atsirado daugiau nei 40 Zarasų ir Rokiškio rajonų bitininkų istorijų apie tai, kaip užgimsta meilė bitėms, kaip bitininkauja įvairiausių profesijų ir skirtingo amžiaus žmonės, kokie įvairūs bitininkavimo būdai, avilių gamyba, spiečių gaudymas“, – pasakoja M. Močiškytė.
Turbūt įdomiausias tarp aplankytųjų – Dumblynės salos bitynas. Ne todėl, kad ten bitės ar aviliai būtų kitokie, o dėl vietos.
Į bityną – valtimi
Turbūt kai kas yra girdėjęs, kad Sartų ežero Dumblynės sala yra gyvenama. Jos plotas siekia 5,01 ha ir joje yra dvi sodybos. Susisiekimas su sala – tik valtimis arba ledu. Taigi į Dumblynę ne visuomet pateksi, todėl žiemomis čia niekas nebegyvena. O vasaromis vienoje iš sodybų šeimininkauja rokiškietis Vytautas Abarius.
Pasak M. Močiškytės, čia jis laiko nedidelį bityną. Ir ne tik. „Labai darbštus žmogus. Saloje įveisė didžiulį 60-ies obelų sodą. Panašiai kaip kaimynas Šimonėlis, kuris iš sodo saloje sugebėjo sūnums nupirkti butus Utenoje ir Klaipėdoje“, – apie Sartų ežero įdomybes pasakoja M. Močiškytė.
Pasirodo, V. Abarius saloje išaugindavo tonas svogūnų, česnakų. „Pagalvokit, juk viską reikia gabenti valtimi. Valtimi ir statybines medžiagas, žvyrą gabendavo. Ir arklį vasaroms atsiplukdydavo, dabar arklio nebeturi, jį pakeitė traktorius“, – įspūdžiais iš salos dalijasi M. Močiškytė.
Nykstanti bičiuolių tradicija
Paklausta, ar skiriasi Sartų ežero apylinkių ir kitų Lietuvos vietų bitininkavimo tradicijos, M. Močiškytė sako, kad nėra nieko, kas būtų būdinga tik Sartų bitininkams.
„Visur panašiai. Tik senosios tradicijos visur nyksta. Pavyzdžiui, bičiuolių“, – pastebi Lietuvos bičių karalienė.
Anksčiau bičiuoliais tapdavo bitininkai, padovanoję savo bičių spiečių. „Bičiuoliai būdavo artimesni už gimines. Viskuo dalindavosi, inventorių vienas kitam skolindavo, vienas kitam padėdavo, kartu medų sukdavo, manau, ir vieną kitą gramelį kartu išlenkdavo. Ir jokiu būdu vienas apie kitą blogai nešnekėdavo. Ši tradicija išnyko“, – pripažįsta M. Močiškytė.
Žinoma, bitininkai palaiko ryšius ir dabar, padeda vienas kitam, bet jaunesni jau laikosi kitokių tradicijų. Bičiuolių šilumą ir pagalbą pakeitė žinios, gaunamos internete. „Kai kurie jauni bitininkai draugysčių neieško, sako, kam? Viską, ką noriu sužinoti, randu internete. Viskas natūraliai keičiasi, matyt, taip turi būti“, – apie nykstančias tradicijas sako bitininkė.
Pati ji senąja šio žodžio prasme bičiuolių irgi neturi, tačiau savo bičių spiečių yra padovanojusi ne vienam bėdos ištiktam ir savo bičių šeimas praradusiam bitininkui. „Sunkiai skiriuosi su savo bitelėmis, spiečių nepardavinėju, sau pasilieku, nebent dovanoju tiems, kam tikrai reikia“, – prisipažįsta M. Močiškytė.
Medaus daugėja, paklausa – mažėja
M. Močiškytė sako, kad nuo seno Lietuvoje gyvuojanti bitininkystė ne nyksta, o atvirkščiai – bitininkų daugėja. Net tokių, kurie gyvena mieste, o bitynus laiko sodybose kaime. Tokios jau tos senosios Lietuvos tradicijos – bitelės visuomet čia buvo gerbiamos. Jos ne tik nešė medų, apdulkindavo žydinčius augalus, bet prieškario Lietuvoje buvo ir gero ūkininkavimo ženklas.
„Žmonės kaimuose vis mažiau laiko gyvulių, o noro dirbti neprarado, todėl pradeda bitininkauti. Tik realizuoti savo produkciją tampa vis sunkiau – medaus ir kitų bičių produktų paklausa mažėja“, – teigia profesionali bitininkė.
Iki XVII a. pradžios medus ir vaškas buvo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto prekių, o dabar net mūsų šalies viduje lietuviškas medus priverstas konkuruoti su kinišku ir ukrainietišku.
„Latvijos bitininkai sako tą patį. Jų nuomone, situacija gali pasikeisti tik po kokių trejų metų. O kol kas mūsų kaimynai bitininkai ieško įvairių išeičių ir siūlo naujų bičių produktų – net tranų pienelio ar vaško kandžių ekstrakto, kuris, sako, labai padeda kamuojamiems vėžio, įvairių plaučių ligų. Taip pat netradicinių bičių produktų variantų“, – apie latvių gebėjimą prisitaikyti prie naujų sąlygų pasakoja M. Močiškytė.
Lietuvos bičių karalienės nuomone, medus – ne tik vaistas, bet ir maistas. „Jo panaudojimo galimybės Lietuvoje galėtų būti geriau išnaudojamos – ir saldainių, uogienių, kitokių skanėstų ar net vaisvandenių gamyboje“, – mano M. Močiškytė, pastebinti, kad žmonių skonis keičiasi, vaikams medus jau nebėra skanėstas.
Bičių metai
Knygelėje „Gyvenimas tarp bičių“ M. Močiškytė pateikė ne tik unikalią Sartų ežero apylinkių bitininkų enciklopediją, tačiau ir pasidalino savo patirtimi, surašydama ją į darbų bityne metinį kalendorių.
Paklausta, tai kuris mėnuo bitininkui lengviausias, M. Močiškytė nusijuokė: „Galvojau, kad pirmiausia klausite – kuris mėnuo sunkiausias. Iš karto galiu pasakyti – daugiausia darbo bityne rugpjūtį. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Kartais, būna, anksti atsibundu ir galvoju – ir vėl… Pavargsti. O lengviausi mėnesiai – lapkritis, gruodis, sausis. Vasarį mintys jau ima suktis apie biteles, darbų vis daugėja“, – pastebi profesionali bitininkė.
M. Močiškytė aprašė ir bitininkavimo tradicijas kitose šalyse, kur jai teko lankytis. „Daugelio šalių bitynus aplankiau, o knygelėje dalinuosi įspūdžiais iš kelionių pas Gruzijos (Sakartvelo), Kroatijos ir Udmurtijos bitininkus“, – sako M. Močiškytė, jau 40 metų gyvenanti tarp bičių ir bitininkų.
Projektą iš dalies remia
Šaunuolė.
Labai šauni moteris. Sėkmės jai